Žvėrynas-Coachella-Šiauliai
Oho, oho. Bandau atgauti kvapą po rytinio visą Kaliforniją nušlavusio Kanye West koncerto – baigiamojo „Coachella“ festivalio pasirodymo. Internetas yra jėga, „Youtube“ yra jėga ir visi, kas prisidėjo prie gyvos debesies koncertų transliacijos, taip pat yra jėga. Savaitgalis, tiesa, ir be festivalinimo kompiuteryje buvo gana skambus. Gerokai platesnis, nei man jau gerokai įgrisęs Islandijos g. kvartalas. Nors jo išvengti irgi nepavyko.
Penktadienis, penkiolikta
Pradėti galima nuo žinios, kuri jau apsigyveno visame lietuviškame „Facebooke“. Bet juk ne visi jame mirksta dar ir savaitgaliais. Gegužės 30-ąją, pirmadienį Vilniaus „Lofte“ labai gyvai ir su kitų muzikantų pagalba gros kanadietis Caribou. Tikiuosi, bus prasmingiau, nei artėjant rytui „Berlin Festival“. Naujas ciklas „Silence Live“, bilietai – iškart po Velykų, jų kaina – ne didesnė, nei į „Dub FX“ ar Parovą Stelarą, ošusius tame pačiame „Lofte“. Šią žinią beveik choru su Loranu pranešėme penktadienio „Mix Sube“, o visa laida ir vėl pavyko labai nuotaikinga. Kiek rimtesniems skaitytojams – antroji jos dalis su Tito Sid miksu ir be kalbų.
O aš... Dar tebegrojant Tito Sid jau džiaugiausi Mark Splinter gimtadienio proga „Sattoje“ pastatytais „tūkstantiniais“. Geresnių grotuvų nežinau – turbūt dėl to, kad nesu lietusi „dutūkstantinių“. Trumpai tariant, savo labai ankstyvu ir trumpu pasirodymu drum‘n‘bass teritorijoje esu gana patenkinta, arklių jei ir buvo, tai ne kaimenė, o selekcija ėjosi kaip nutella patepta. Bernams, sakė, irgi patiko – tikiuosi, ne tik papai.
„Sattoje“ jau rikiavosi kiti sveikintojai, man teko skubėti į „Blitzkrieg“ – tvarkaraštis yra tam, kad jo laikytumeisi. Iš šešių kietosios elektronikos suvažiavimu lankiausi, jei neklystu, keturiuose. Labiausiai patiko alaus darykloje prieš porą metų vykęs – tiksliau, tada labiausiai reivinau. Visus kitus lankau labiau dėl tiriamųjų priežasčių. Ir, turiu pasakyti, iš esmės niekas nesikeičia – na, tik pagrindinės žvaigždės, į kurias paprastai didelio dėmesio man atkreipti nepavyksta. Ir šįkart nė vienos nesulaukiau, bet išgirdau porą ne kasdien sutinkamų lietuviškų veikėjų.
Kaip jau kelis kartus minėjau, „Blitzkrieg“ šįkart vyko „Aparat.“. Pirmą ir gana nesėkmingą kartą ten lankiausi prieš kelias savaites, tuomet beribės Žvėrynui nebūdingos industrinės patalpos atrodė gailiai tuščios, o trys erdvės – beprotiškai per daug. Dabar tilpo visos keturios, ir, minutėms bėgant, maloniai pildėsi. Tiesą sakant, tą gausėjimą užfiksavau dar važiuodama į Žvėryną – Konstitucijos prospektu žygiavo vis gausesni reiverių būreliai, Paribio gatvėje virtę ištisais būriais. Drauge drąsiau! Juk, neslėpkim, nemažai tūkstantinės minios daliai greitasis karas buvo pirmas tokio žanro renginys. Tikiuosi, ne paskutinis, ir tikiuosi, kad bent kažką teigiamo visiems pavyko prisiminti.
Pirma stotelė – kietojo techno salė. Praėjusį kartą man lankantis čia gyveno hiphopas, ir gana nesėkmingai. Kiek skurdokai rodėsi ir pasikeitęs muzikinis formatas, bet, tikiu, prisirinkus žmonių ir dar už pulto atsistojus Hardtrax viskas pasitaisė. Kol kas šeimininkavo šiaip jau emigrantas Stereoman, ir, kaip dera šiam muzikiniam žanrui, nė trupučio nejuokavo. Tokia karinė mankšta nepriekaištingai judino gausėjančios armijos rankas ir kojas – nebuvo nemosuojančių. Liūdni stoviniavo tik vidžėjai, kuriems nespėjus nė apšilti ėmė ir sugedo vaizdo projektorius...
Electro erdvė kuri, gaila, niekaip nuo praėjimo atskirta nebuvo ir todėl taip ir atrodė – kaip praeinamasis kiemas. Rokeriško „Shitdisco“ DJ seto laukti nei planavau, nei geidžiau. Įdomu būtų buvę „Kick Punch Gang“ sintezatorius išgirsti, bet šie vėlavo. Todėl turėjau progą pamatyti, kad Loranas Vaitkus, kai nori, gali būt ir labai labai trankus. Kažkaip net neįtikėtina, iš kur pas jį tokios plokštelės? Gal atvirkščiai jas leido?
Einam toliau ir sutinkam vienus jaunesnių „Blitzkrieg“ lineupo gyventojų – „96wrld“ ir Brolį. Jų pasirodymas, kaip suprantu, buvo ilgesnis, nei planuota – irgi po kurio laiko jau tikėjausi Vaiperio ir Migloko, bet pirmasis duetas kaip džiamino, taip džiamino. Universiteto, darbo biržos, nesantuokinių vaikų ir kitų gyvenimiškų traumų dar nesugadinti beatsai krito gana chaotiškai, bet tai netrukdė bendram pozityviam įspūdžiui. Kažkuo, turbūt ta kūrybine netvarka, jei jau ne skambesiu, priminė Mr. Scruff. Tai žiaurus komplimentas. Publikai pirmose eilėse, stilistiškai atitikusiai megztiniuotą-garbiniuotą Mišą Skalskį taip pat labai patiko. Praeiviams – nebūtinai, jei jau neužsilikdavo.
Praeivių, beje, buvo tikrai daug. Ar dėl gana chaotiškos visose, išskyrus hard techno, salėse programos, ar dėl nepatyrimo, nežinau. Man vaikščioti pirmyn-atgal irgi patinka, bet jei jau nusprendžiu kažkur likti visą naktį, stengiuosi bazuotis vienoje vietoje. Šįkart gi dar spėjau užsukti į dubstep/d’n’b erdvę ir pamojuoti bent keturiems savaitgalio gigams iš Londono parvykusiam Nightjar. Plovė žarnas lyg Caspą apšildytų!
Kai „Aparat.“ dantis ėmė šiepti The Panacea, aš jau ieškojau paralelių tarp braškių ir šnicelio Kubos sostinės bendravimo klube. Mūsų „Mix Sube“ ištardytas vokietukas Erdbeerschnitzel, tiesa, atėjus pirmai nakties, kuomet turėjo stoti už savo kompiuterio (DJ setų apskritai niekada negroja; sako, kad nemoka, tai ir neverta), vis dar drovėjosi ir leido pasireikšti St. Stereo. Matyt, laukė daugiau gurmanų, bet šie kaip delsė, taip delsė. Gal užmigo namuose beklausydami išties gana atpalaiduojančio Erdbeerschnitzel house?
Negerai, negerai. Proga išgirsti ypatingą, kitokį, nenuobodų gyvą pasirodymą buvo tikrai gera ir nebrangi. Juk „HSC“ savo profilyje agitavo užeiti vos už 8 Lt. Čia, Splinterio skaičiavimais, vos pusantro kapučino. Žodžiu, grojo svečias puikiai, bet „Pleasures in Measures“ renginys tikrai galėjo būti gerokai gausesnis ir šiltesnis. Smagu, kad bent jau ryškesni tinkle „attendinę“ vakarėlininkai nepasididžiavo ir iš tiesų atėjo.
Šnicelio paprašęs ant plokštelės autografą suraityti po jo turėjęs groti Antanas Gustaitis (taip, antrųjų „Dainų Dainai“ autorius) tikslinosi, ar tiesa, jog mieste penktadienio naktį viešėjo ir dar vienas vokietis Andre Lodemann. Mat ir jo plokštelę krepšyje turėjo, o dar vienas autografas niekam nepamaišė. Visgi patikėti lobį man atsisakė, todėl dar po kurio laiko „Opium“ laiptais leidausi tuščiomis rankomis. Ir gerai – jos netrukus ėmė ploti į taktą ir nykščius kelti į viršų, mat nieko nėra smagiau, kaip įeiti į klubą, kai jame minia jau net klykia iš pasitenkinimo.
Ir tikrai – „Silence Night“ niekas netylėjo. Lodemann stiprokai dypino, o šoko visi ir visur. Buvę „Gravity“ direktoriai ir atstovai spaudai; ant subų užsikorę aukštaūgiai (teko susilenkti); vakaro organizatoriai; apšildantys ir vėsinantys didžėjai; šių draugės; motinystės atostogas bebaigiančios vyresnės kartos reiverės ir kiti gražūs žmonės, besidžiaugiantys, kad naktelė išpuolė kaip prieš kokį ketvertą metų. Buvo dėl ko džiaugtis. Nepriekaištinga, o ir tvarkingai skambanti, muzikinė tema ir jokių pašalinių trukdžių. Čia iš penktadienio taškų man patiko labiausiai.
Šeštadienis, šešiolikta
Kadangi šeštadienį atradau ne tik Kalifornijoje, bet ir internete visu pajėgumu vykusį „Coachella“ festivalį, mieste neužsibuvau – skubėjau pas saulės nutviekstą Erykah Badu. Iki jos koncerto pradžios spėjau į „Panterą“ ir „Havaną“.
Pirmojoje – neįprastas vietai gyvas pasirodymas ir teminis „Hennessy Artistry“ vakaras. Mokamas, tai irgi „Panterai“, save pristatančiai kaip kokteilių barą, o ne klubą neįprasta. Tai dalį į formą, o ne į turinį dėmesį labiau kreipiančių miestiečių atbaidė, bet tuštuma auksinės sofos tikrai nesiskundė. Keletui mėnesių nuo atidarymo prabėgus bare viskas vis dar tikrai kokybiška! Net vis nenuvargstančių gražiai atrodyti barmenių (kai kurios, beje, importuotos iš „Exit“ – tai pliusas) šypsenos.
Count Indigo irgi šypsojosi. Pasipuošęs šviesiu kostiumu, netgi paltu, elegantiškai pasirėmęs lazdele jis labai tiko toje žaižaruojančioje panteriškoje auroje. Tik visgi klausimas, ar šiam kokteilių barui reikia tokių dalykų, kaip gyvi koncertai, lieka atviras. Šokančių tikrai buvo, bet nepasakyčiau, kad daugelį širdingas ir dūšingas svečias iš Londono domino labiau, nei reziduojantis didžėjus.
Grafaitį Lietuvoje (penktadienį „Hennessy Artistry“ auklėjo kauniečius) lydėjo trijų muzikantų svita – fleita, saksofonu ir balsu operuojanti ledi, perkusininkas ir klavišininkas-kompiuterininkas. Tokie savimi užtikrinti, bet ne itin sceniniai – matyt, visą žavesį ir dėmesį atidavę Count Indigo. Pradėjęs Henrik Schwarz pakankamai neseniai taikliai remiksuota Bill Withers klasika „Who Is He“ auksabalsis tęsė panašios nuotaikos dainomis. O man, atsiprašau, nedavė ramybės mintys apie Erykah Badu.
Pakeliui „Havanoje“ stabtelėjau iš esmės tam, kad įberčiau savo dalį į „Club Tropicana“ aukų rinkimo stiklainį. Vyručiams reikia tinklalapio, nori iškepti kompaktų, lipdukų ir kitokių dalykų, kurie ant medžių neauga – nemokėdama už diskotekas bent tiek jaučiausi privalanti prisidėti. Tuo pačiu dar užgriebiau ne tiek tropinio, kiek apatinę kūno dalį bosais drebinančio Nightjar seto juodojoje salėje. Restorane tuo tarpu bokalus nuo stalų mėtė ne tik capoeira ir reggaeton propaguotojai, bet ir tautinėje šiltųjų šalių muzikoje bei moderniose jos interpretacijose šauniai pasikaustęs Weedska. Niekaip neištaikau „Club Tropicana“ pasibūti nuo-iki, bet, atšilus orams ir programą perkėlus į gryną orą, manau, pavyks. Kol kas tikiuosi, kad stiklainis po nakties buvo labiau pilnas, nei tuščias.
Sekmadienis, septyniolikta
Rytas su „Arcade Fire“! Eik tu sau. Negalvojau, kad kažkokia internetinė transliacija gali taip pradžiuginti, bet jaučiausi kaip prieš keliolika metų pirmą kartą pamačiusi MTV. Kaip stovėdama minioje Koačelos slėnyje. Kaip tikrame „Arcade Fire“ koncerte, ir, ką gi, ką gi, birželio 24-ąją jie groja Varšuvoje – kodėl gi ne?
Pasakojimo nebaigiau tradiciniu metu – šeštadienio paryčiais, nes sekmadienį laukė dar vienas ir išties įstabus bei netradicinis įvykis. Vykome į Šiaulius, kur buvusiame kino teatre, o dabar koncertų salėje „Saulė“, vyko pirmieji Šiaulių apskrities muzikiniai apdovanojimai. Skamba rimtai, beveik taip ir buvo, tik su geru šiaulietiško humoro garnyru.
26, o gal net 27 nominacijos – čia jums ne radijo stoties pagal populiarumą dalinamos šokoladinės statulėlės ir vis tie patys labiau už sijono ilgį, nei už balsą žurnalistų apdainuojami veidai. Kertinė Šiaulių muzikos figūra (beveik Atlantas) Remigijus Ruokis su bendraminčiais nusprendė į vieną sceną sukviesti visus – ir reperius, ir metalistus, ir miestui ištikimus, ir emigrantus, ir mokyklinukus, ir pensijos ribą peržengusius. Juk muzika vienija, o Šiauliai – Lietuvos Mančesteris, Memfis, Tenesis (Virgio Stakėno variantai) ar net Ispanija (pagal šilumą – Gyčio Paškevičiaus versija).
Beveik keturias valandas trukęs renginys, aišku, neapsiėjęs be įvairių smulkių pirmo karto (kartais ir tiesiog provincijos) nuotykių, iš esmės man paliko labai gerą ir šiltą (ispanišką, Gyti!) įspūdį. Įvertinti beveik visi – tiesa, tai kelia pavojų kitų metų apdovanojimams, jei tokie vyks. Nors kaip veiklos imtis akcentuoti 2010-ieji, dalis atlikėjų ar projektų pagerbti už gyvenimo nuopelnus. Ir tai nuostabu, ypač kai scenoje praleidžiama ištisa pusė amžiaus. Tokių atvejų Šiauliuose bent du – „Vairas“ ir Adolfas Jarulis. Negalėjau patikėti savo akimis. Bet tikrai.
Žinoma, į Šiaulius važiavau ne todėl, kad būčiau ištikima Šiaulių country ar roko (nors „Brainers“, kaip ir jų lyderio prodiusuojami „Colours of Bubbles“ – tikrai smagu) scenų sekėja. Didžėjai yra atsakymas. Didžėjai, kurie „ŠAMA“ pripažinti kaip kažkas daugiau, nei įrašų leidėjai. Jie lygiateisiai kūrėjai, ir tai net parašyta ant apdovanojimo. Šį gi nuskynė Vidis, aplenkęs kraštiečius Funky M ir Dogan. Be jokių šališkumų sakau, kad tikrai nesistebiu, ir taip ir turėjo būti. Savam krašte pranašu būsi!
Dar scenoje tilpo nepelnytai plačiojoje tėvynėje nedažnai pasirodanti Saulė, reperiai Broo ir Yga, keliskart įvairius projektus pristatęs ir ne už vieną apdovanotas ypatingai kuklus new age magas Gediminas Dapkevičius, choras, vaikai, rokeriai...
Kaip ir minėjau, buvo visko. Jokioje kitoje apskrityje taip turbūt nepavyktų. Netgi afterparty su lašiniais ir šampanu įvyko! Ką tik atidarytame vilnietiškojo „Pogo“ filiale. Beje, didesniame – manau, nepilnas tūkstantis ten tikrai tilptų. Įsikūręs jis verpimo fabriko „Verpstas“ rūsyje, ir reivai čia vyko ne kartą. Dabar gi vieta užleista gitaroms, matyt, viską daro iniciatyva ir atkaklumas.
Uff, atrodo, visa tai truko ne tris dienas, o kokią savaitę. Per Velykas žadu būti ramesnė, bet papasakoti tikrai bus ką – interviu ar gal net esė forma.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS