Tas rugpjūtis!
Visas šis mėnuo - kaip savaitgalis. Kiekvieną pavakarę telefonas sprogsta nuo pagundų visokiuose kiemeliuose, aikštelėse ir kavinėse. Niekam neįdomu, kad „anksti keltis“.
Ketvirtadienis, neklausydamas atsikalbinėjimų ir rodymų į laikrodį, nusivedė mane į „Europos“ prekybcentrio stovėjimo aikštelę. „Masyvu“, pagalvojau, skindamasi kelią tarp „Dr. Green“ sukelto maišto dalyvių – mergaičių taškuotais sijonėliais, įsikandusių batonus, niekur neįstojusių jaunuolių, tiesiančių lapelius su užrašu „Hi!” bei kitų Vilniaus paletės atspalvių. Nerūšiuotų, nors vakaro tema ir buvo “Rūšiuok!”. Išreikšta labai mielos faktūros skrajutėmis bei plakatais ir konteineriais, pilnais atliekų. Malonu, kad ir komersantai kartais suvokia, kad save pristatyti galima ir be brolių Bendžių fabriko pagalbos.
Pakilus dar aukščiau patekau po atviru dangum ir beįsirėžiančia į jį pilnatim. Ji, beje, šiek tiek paaiškina paskutinės savaitės naktinius neramumus. Septintas BMW vos nepravažiavo pro elniuku padabintą apsmukusį klyną, o jaunimo armija čia jau būriavosi pagal klausomos muzikos stilių ar šukuosenos tipą. Vienas geras mano draugas, neurotiškas trisdešimtmetis, sukdamasis cigaretę mestelėjo: “Išprausus kai kurios visai gražios būtų”.
Neurotikas suko namo (matyt, pasiimti dušo želės), o aš – vėl apačion. Nes ten, prasisklaidžius iki vienuoliktos namie turintiems būt, atsirado erdvės elektronikai. Birželį išvertęs visą Jachtklubo terasą iš kotų Golden Parazyth pagaliau apsireiškė ir sostinėj. Šalia laptopo pasistatęs bambalį alaus, bet šis stilistiškai ten išties tiko. Tuomet pradėjo vinguriuot paprasto stebuklo kupinos melodijos, spalvintos egzistenciškai naiviais tekstais…taip, aš tą parazitą dar priremsiu prie sienos. Kai nereikės “anksti keltis”. Tąkart, deja, buvo ketvirtadienis.
Savaitgalio pradžią paaukojau barų browsinimui – norėčiau nustebt, šiokią dieną pasirinkimas kažkodėl kiek gardesnis. “Ibish” publika gožė Sejnehun fonotekos perlus, o “Solelunoj”, kur trečiadienį Julytė buvo kaip niekad graži, taip ir grojo, dabar teko tik apsisukti ir išeiti, išgirdus “World Hold On”. “Cozy” tuo tarpu visiškai okupuotas bernvakarių, brr-r. Net apsikeičiau nuostabos ir gailesčio kupinais žvilgsniais su apsaugininku. Dar patikrinau, kas vyksta "Zoe's" Odminių skverelyje. Labai gražios badyto gipskartonio sienos. Fanta su Mantu už pulto taip pat nieko. Arba, kaip jie sako, "atrodė gerai". Leido, atrodo, vos vakar klubus sprogdinusius hitus, kurie jau tapo tik namudine klasika... et. Ir vėl liko tik Mokytojų namai. Rubenas, Pupa, na, ten viskas buvo gerai, kaip visada. Bet ir vėl ruošiausi šiam tam didingesnio.
Kopos. Niekas niekam nieko nesakė, bet Lietuva tokia maža, kad jei pasakai bent jau savo tetai, rytoj žinos buvę klasės draugai. Šeštadienio tamsą ir pirmus akordus pasitikęs keliolikos entuziastų būrelis Neringos kopose jau už poros valandų sprogimo būdu tapo dviem šimtais, tvirtai įsikibusiais į šildančių skysčių butelius. Tuo tarpu vienuoliktą valandą penkiolika minučių rėksmingiausias vakarėlio dalyvis slavišku vardu staugė: „Dar tik penkiolika po vienuolikos, o mums visiems jau ...!”. Vėliau jis pametė kelnaites ir telefoną. Jų, beje, pasigesta bent trisdešimties. Tikiuosi, mainais buvo gauti simpatiškų priešingos lyties atstovų numeriai.
Taip, mums jau. Taip, mes šokom. Šokom nelegaliai, bet be galo nuoširdžiai. Pagal pačią keisčiausią muziką. Tokią, kokios negroja Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – bent jau ne viešai. Prisipažinsiu, man gėda dėl „D.I.S.C.O“, bet dėl „Halcyon On & On” bei “2 Months off” buvau gatava išbučiuot visus aplink. Juk „I‘ve Got So Much Love to Give“. O ar per iš trečio karto pagaliau nuskambėjusią „Laužo šviesą“ kas nors išsitraukė žiebtuvėlius? Nepastebėjau. Atvėsinti smėlio įkaitintus padus ir širdį mėginau ledu virstančiam Baltijos vandeny. Nes gi kalendoriuje vasara, paskutinis ilgas savaitgalis ir šiaip galvos nebeturėjau.
Vėliau prisistatė ir tie, rimtieji. Organizatorių asistentės liepė visiems dviems šimtams slėptis dauboje ir tylėti, bet kaip žmogus tylėsi, jei širdis dainuoja? Tada liepė slėpti apyrankes, bet irgi negarantuoju, kad pavyko. Taigi gerai viskas išsisprendė tik dėl malonaus pareigūnų charakterio. Cituoju vienus, ratą šokėjams atrakinusius: „Na bet organizatoriams už vakarėlį ir idėją tai penki balai“. Nedaug betrūko iki inspektorių šokio su kardais, ar ne?
Sekmadienį sugebėjau atsibusti Palangoje, tiesa, bent jau savo automobilyje. Vasarinė „Akropolio“ versija, raportuoju, vis dar verda. Neužsibuvau... O šeštadienio naktį patirtą pasaką vis dar primena smėlis rankinėje.
Geriausia šios savaitės žinia yra tai, kad penktadienis – poryt. Eisiu į „Connect“, nes tokios gražios skrajutės dar nesu mačiusi.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS