A weekend in Virginia
Na va, vasaros festivalių maratonas uždarytas su trenksmu, kaupu ir džiaugsmu. Nesitikėjau, kad „Satta Outside“ taip paprastai ims ir taps smagiausiu vasaros savaitgaliu, bet tokio titulo festivalis nusipelnė jau pirmąją naktį.
Nė vieno festivalio be transporto problemų – tokią karmą, deja, užsitarnavau kažkada praėjusiame gyvenime. Pusę trijų palikę Vilnių Šventojoje atsidūrėm tik vienuoliktą vakaro! Liūdna nebuvo, Kaune apsilankyti visada gera, kad ir autoservise, o ir nuostabiausio naujo 2010-ųjų didžėjaus Ophex garso takelis puošė visus kelis šimtus kilometrų. Taigi „Satta“.
Man festivalis antras – iki praėjusių metų dalį vasaros atiduodavau architektų suvažiavimams kur nors Europoje, tad Lietuvos judesiai likdavo nepaliesti. Pernai Smiltynėje patiko. Pakankamai ramiai, bet sudalyvavom. Gyvenom Klaipėdoje, tad dalies emocijos pajausti tuomet nepavyko.
Šiemet klaida nepakartota ir palapinė iškelta. Beveik aklinoje tamsoje – bene vienintelis „Satta Outside“ minusas buvo neapšviesta kempingo teritorija. Gerai, kad prieš savaitę tą pačią palapinę rentėm „Audioriver“, tad darbą atlikom mintinai. Galvon lindo nuovargis ir susierzinimas, bet užteko susitikti Kauno squad‘ą (po klaidžiojimo upės vingiais) ir šypsena kaipmat užsiraitė iki ausų. Ir taip visam savaitgaliui.
Labai tik gaila, kad nei Eleven Tigers, nei Brokenchord nespėjau išgirsti – pastarąjį, tiesa, dažnai sutinku, bet groja puikiai, kodėl gi nepasilepinus? Eleven Tigers apskritai vienas laukiamiausių šią vasarą buvo ir nebežinia, kada turėsiu kitą progą! Gademit. Nieko, įbėgus į estradą pasitiko paskutiniai apygyvio „Mondayjazz“ seto akordai, ir jie buvo pakankamai stiprūs, kad įšautų galvon pirmą „Satta Outside“ raketą. O pati estrada... Va čia tai atradimas, va čia tai vieta, va čia tai kosminis laivas. Žavingai aptriušęs, romantiškai betoninis, industriškai gamtiškas (nes augo berželiai). It burė kabantis ekranas, kuriame piešėsi vaizdai, kokių net sapnuose nematau – dar dešimt balų. Tiek pat gauna ir visi kitur besivaidenę festivalio vidžėjai. Kai pamatai tokį rimtą darbą, supranti, kaip tai svarbu.
Mweslee tik pasitikom, toliau vyko ilgas ir palaimingas sveikinimasis tiek su tikrai seniai matytais ir į vaikų auklėjimo lankas išbėgusiais, tiek su naujomis festivalinėmis pažintimis. „Audioriver“ kvapas vis dar aštrus.
DZA. Stiprukas iš Maskvos tapo vienu penktadienio ramsčių! Kapojo, pjaustė ir visi kiti jau nuvalkioti pseudonimai. Gerai, kad patys beats dar nenusivalkiojo ir laikosi stipriai, ypač „Sattoje“. Kaimynas iš kairės aktyviai siūlė sukeisti „Estrados“ ir „Šventosios“ scenas vietomis, atseit, beats per daug garbės skambėti tokioje unikalioje auroje, bet man tikrai negaila. Ieškokit youtube, jau netrukus turėtų būti įrodymų.
„Šventosios“ scena taip pat verta atskiros knygos. „Spartakiadoje“ šokome ežero pakrantėje, o čia – ant upės skardžio. Literaliai. Labiausiai įkaitę galėjo plėštis marškinėlius lauk ir tiesiog iš šokių aikštelės vidurio nerti į viskio spalvos vandenį, nesakysiu, kad taip ir nebuvo. Marškinėliai ir suknelės plėšėsi ir kitais atvejais. Laukinė gamta, išjungianti protą – toks tas alternatyvus kurortas.
Viena ranka pamojavus dar vienam superrusui Slugabed teko vėl apsistoti „Šventojoje“, kur ruošėsi praktiškai „Sattos“ simbolis ir apskritai vienas geriausių dalykų lietuviškoje muzikoje – IJO. Atsisakęs garbanų ant galvos, bet ne savo kūryboje, raitė ir suko, gręžė ir taškė, gaila, kad saulė nespėjo pakilti. Pakilo per „Top Nice DJs“ top nice setą, bet mūsų ausys jau deramai nebefokusavo. Beliko prigriebti geriausią Klaipėdos picą ir mauti į konspiracinę Kauno ambasadą Šventojoje. Tiesa, ne Šventojoje, o in Virginia!
Dar laukė maudynės – braidynės įtartinai šiltoje jūroje ir tiesiog paplūdimyje aptikta tranzerių palapinė. Visa tai aštuntą ryto, ir tai tikrai nebuvo tas „Beach Stage“, kurį vargais negalais pasiekėm jau šeštadienį popiet. Žmonių – milijonas, kaip ir naktį festivalyje, ir tai vienus piktino, kitus džiugino. Mane džiugino.
Gerai, kai festivalyje tiek lankytojų, vienareikšmiškai gerai. Reiškia, organizatorių vargas nenueis į minusą, o kas nori veltui plūktis pusmetį? Niekas. Kaltinantys „betugeverizmu“ turėtų įsiklausyti ir apsidaryti. Nieko blogo tame, kad susirinko daugiau nei keturi tūkstančiai, nebuvo. Visiems pakako atlikėjų, gėrimų ir maisto, saulės buvo net kiek per daug. Dušai? Ponų išmislas. Dvi dienas galima turkštis ir jūroje bei upėje. Lietuvoje nėra idealaus festivalio, turbūt labai nedaug tokių ir pasaulyje, tuo labiau nevalia norėti visko ant lėkštutės.
Grįžtam į muziką. „Beach Stage“ šeštadienį už du darbavosi Mamania, nes Manfredas savo pasirodymą vargais negalais praleido. Kaip ir aš setą „Exit“ pajūrio bare Palangoje – labai toli reikėjo važiuoti, nepavyko! Atleiskit, įsivaizduojami gerbėjai.
„Looptroop“, „Gang Starr“ ir dar daug kažkada mielai klausytų natų nuo Mamanios naujutėliame „Red Bull“ vakarėlių automobilyje netrukus pakeitė mane ant kojų pastatęs ir smėlį iš bikinio išbarstęs baile funk, kurį iš užrakintos draugo bagažinės vargais negalais iškrapštė Justas Fresh. Taip, visokių pamiršimų, nesusitikimų ir telefonų išjungimų savaitgalį tikrai netrūko. Žavinga, bent jau pažvelgus į tai pirmadienį.
Kadangi Pakas – geriau, ėjom ganyti jo, Tomo Boo ir Deneez atgal į „Šventąją“. Labai jau buvo romantiška, tad netrukus pakeičiau tai į grožio procedūras, virtusias „Jack Daniels“ radybomis automobilio bagažinėje. Kadangi „Satta Outside“ baruose ir valgyklose ir taip palikom krūvas litų, tai net nelabai gėda.
Adomas! „Silence“ vyrai pluša iš peties ręsdami jam solinę programą, o ant scenos telpa ir pats vokalistas, ir Strockis, ir Leonas, ir Aleksos. Gražu, sėdima, apsikabinama ir klausoma. Man tikrai patiko, o tai, kad bendras vaizdas primena „Suede“, yra komplimentas.
Berankiojant išbarstytus ir galvas išbarsčiusius draugus teko pastoviniuoti dar vienoje konstrukcijoje, vertoje objektyvo. „Red Bull“ baras, lyg kreivapročio architekto iškelta oro pilis, su foteliais (!!!), domino ne tik turiniu. Eilėje sutikau saulėje nudegusią „Neringa FM“, besidžiaugusią sporto varžybose prarėktu balsu... Nugalėtojų, atrodo, buvo, bet reikėtų pripažinti, kad sportas „Satta Outside“ tikrai nėra pirmoje ir net ne antroje vietoje. Geriau tiesiog pagulėti pagal baile funk.
„Ritmo Kovos“ ir penktadienį visai aplenkta „Pievos“ scena! Pavasarį „Cechas48“ hostino pirmąjį mūšį, kurį labai pelnytai laimėjo ne pagal metus nuostabus Nightjar, šįkart jis nebedalyvavo. Buvo Kauno atstovų, smarkaus jaunimo atstovų, Rusijos atstovų ir vienas idėjos palaikytojų Mark Splinter. Visi po porą, pusfinalis, finalas ir oplia, sėdi naujas nugalėtojas. Mi-ša, Mi-ša, vyresnės moterys (jam šešiolika!) ir sekmadienį jį išvydę skandavo.
Kaip tik paskelbus nugalėtoją „Estradoje“ prasidėjo labiausiai aprašytas pasirodymas šiemet – „Mount Kimbie“. Ir, žinot ką, albumo klausyti man patiko labiau. Nes tai dariau jaukioje biuro kėdėje su kava, vidury dienos. Pasirodimas gi vyko audringos nakties epicentre, norėjosi šokti ir mojuoti rankomis, bet nepavyko. Na, nepavyko tai nepavyko – muzika vis tiek vertinga.
Sėkmingai pavyko praleisti porą – trejetą kitų vertingų pasirodymų („Despotin Fam“ girdėjau, bet norėjau išgirsti ir pačią muziką, ne tik vokalus ir gyvus būgnus, taigi nelabai), bet pasiklysti nakties tamsoje tarp įdegusių kojų ir rankų – irgi viena iš festivalio patirčių. Prie „Estrados“ į doros kelią bandė atvesti Quazar, garsiai nusistebėjęs, kodėl nesitaškom pagal Hudson Mohawke. Ir tikrai, kodėl? Deja, spėjom jau tik į pabaigą, kurią Hudsonas dekoravo tokiais nuotykiais, kaip „Toto – Africa“.
Toto
4:33
Įnirtingai laukėm, kol pasirodymą baigs Aardvarck. Ne todėl, kad nepatiktų, tiesiog labai jau norėjosi romantiškos Intakz laužynės. Ir jis dėjo! Vieną po kito, kartais romantiškai, kartais jau visai purvaerotiškai – taip, kad paskutiniai alkotrash energijos lašai gėrėsi į smėlį tam, kad prikeltų dar ir dar vienam šokiui. Iki kol buvo labai šviesu, o aplink vėl skraidė suknelės ir galvos.
Kaip sunku šokti buvo sekmadienį! Beliko po „Šventosios“ medžiais gulėti ir klausytis vienų iš nedaugelio 4x4 didžėjų festivalyje – „min_for“. Išpuoselėta ryto selekcija, gilios idėjos ir labai jau dailios melodijos. Ne ką prasčiau glostė ir Emery, sakykim, tai buvo dar meilesnis Intakz variantas.
Daso & Pawas
9:04
Daso & Pawas - Det
Tada buvo viskas. Dešimt balų surinkta, teko baigti pasirodymą, uždaryti palapininių festivalių sezoną ir trankant sau per veidą važiuoti namo. Šiek tiek liūdna buvo ir norėjosi verkti, nes „Satta Outside“ buvo tikrai labai labai, labai puikiai. Muzikos prasme gal ir ramiau, nei koks ten „Audioriver“, bet ar tikrai galima visą laiką kramtyti vien tik techno? Aš taip nemoku. Man reikia visko ir įvairiai. Alternatyvos įklijavimas į tipiškiausią kurortą ever taip pat labai patiko. Juokinga! Ko daugiau reikia? Kitąmet, jei festivalis nepasislinks, būtinai reikės naudotis močiučių paslaugomis. O šiaip... heiteriai heitins, poilsiautojai gali ir užsikimšti ausis, jei jau tikrai nepatinka.
Kas toliau? „Tauron Nowa Muzyka“ labai norėčiau vien dėl Nosaj Thing, bet jis jau šį savaitgalį, o šeštadienį rinksiu naujus gerus didžėjus „Movida Corona“ konkurse Palangoje... Spalį Lenkijoje dar ir „Unsound Festival“ – visai įmanoma! Varom?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS