„Jazzanova“ – už darbo pasidalijimą (interviu)
Senokai neskambinau į Berlyną! Ragelį kelia vienas „Jazzanova“ prodiuserių Stefan Leisering. Jis lapkričio 5-ąją taps viena devintąja „Lofto“ scenos, ir gyvoji kolektyvo versija tikrai yra vienas rimčiausių šio rudens įvykių. Ir tiems, kurie vis dar mielai naktinėja su „Coffee Talk“, ir toli gražu ne tik.
Projektui jau šešiolika metų, todėl apie netilpimą žanruose kalbėti gal ir nebepridera. „Jazzanova“ subrendo tiek, kad tilpti ir nebereikia. Po mėnesio eisiu pažiūrėti, ar aš – taip pat. O dabar – pažintis su ano amžiaus muzikos mėgėju Stefan ir – perkeltine prasme – atgijusiais „Jazzanova“.
Kaip tavo diena?
Džiaugiausi rugsėjo oru ir peržiūrinėjau įrašų kolekciją. O kai sutems, užsidarysiu studijoje.
Dažniausiai muzikuoji vakarais ir naktimis?
Tiesą sakant, dažniausiai ne. Turiu šeimą, sūnų, tad stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti namuose. Bet naktis palanki kūrybai, ji įkvepia, tikrai taip.
Ar labai „Jazzanova“ nariai užsiėmę kelionėmis po koncertų sales ir klubus?
Taip – dalis mūsų didžėjai, su gyvu projektu pasirodome tris-keturis kartus į mėnesį. Tiesa, dabar kaip grupė kurį laiką ilsėjomės, bet ruduo ir žiema bus tikrai intensyvūs. Labai to laukiu, noriu atgal į kelią.
Susiėjote prieš 16 metų, bet „Jazzanova LIVE“ – dar visai šviežias reikalas. Kodėl galų gale jo prireikė? Ilgai ruošėtės sprendimui?
„Jazzanova“ gimė kaip ypač studijinis projektas – beje, šiemet iš šešių žmonių likome penkiese. Nuo pat pradžiū tikėjome, kad tai yra teisingas kelias, ilgai nemanėme, kad galime deramai jį pristatyti gyvai, nes mūsų muzika turi tiek daug elementų ir sluoksnių ir tai reikalautų beprotiškai daug pasiruošimo. Bet prieš kelerius metus supratome, kad atėjo laikas. Tikrai labai daug žmonių ilgai to prašė ir tuo domėjosi, manau, tai mus paskatino, ir šis sprendimas tikrai geras.
Kaip pasirinkote muzikantus, kurie jus lydi „Jazzanova LIVE“ turo metu?
Tai visai nebuvo sudėtinga. Kaip žinia, esame įkūrę leidyklą „Sonar Kollektiv“, tad mus supa išties daug gerų muzikantų. Dalis jų yra dalyvavę mūsų įrašuose, ir taip toliau.
O kaip iš visos tos daugybės su jumis dirbančių vokalistų į kelią išsirinkote Detroito žibintą Paul Randolph?
Albume „Of All The Things“ balsų tikrai daug, bet Paul Randolph čia rekordininkas – jis įdainavo net tris kūrinius. Toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, mums patiko jo darbas su Carl Craig, žinojome, kad Paul – tikrai geras vokalistas. Tad dirbti ir toliau buvo logiška.
Dešimties vokalistų kartu vežtis tikrai negalime, aišku, tai būtų puiku, bet tikrai finansiškai per sudėtinga. Be to, kiti vokalistai gal per daug užsiėmę, keliauja su savo projektais, o Paul turėjo laiko mums.
Savaime suprantama, kad koncertuose Paul atlieka albume kitų atlikėjų įdainuotus kūrinius, ar naujosios versijos labai skiriasi?
Man atrodo, kad jis visiems kūriniams pritaiko savitą stilių. Tikrai neimituoja, ir tai labai gerai. Kūrinius jis paverčia savais. Pavyzdžiui, „Little Bird“ – albumo versijoje skamba Jose James balsas – originaliai yra džiazinis, o Paul jį interpretuoja kaip r&b.
„Of All The Things“ išleido amerikiečiai „Verve Records“. Kodėl ne patys?
Mums tai buvo svarbus žingsnis. „Jazzanova“ – didžiausias „Sonar Kollektiv“ projektas. Turint leidyklą rūpintis ir savo paties muzika, manau, kainuoja per daug jėgų. Savo darbą patikėti kitiems – gerai, profesionalai stengiasi dėl tavęs, o tu kuri toliau, didžėjauji, leidiesi į turus... „Verve“ priklauso „Universal Music Group“, šių atstovai Berlyne visiškai pasitikėjo mumis, mes savo ruožtu jau seniai pažinojome tuos žmones, taigi sutarėme viską natūraliai.
„Jazzanova LIVE“ koncertų publika – marga ne tik geografine prasme. Kaip manai, ar į juos susirenka elektronikos mėgėjai, žinantys „Jazzanova“, ar gyvos muzikos klausytojai, susidomėję būtent šiuo projektu?
Geras klausimas. Tai priklauso ir nuo to, kur grojame. Kartais pasirodome elektronikos festivaliuose, kartais – gyvos muzikos klubuose. Kaip bebūtų, visur žmonės šoka. Manau, suderinome kompozicija pagrįstą muziką ir elektronikos elementus. Todėl publikoje matau abu tavo paminėtus tipus. Taip pat yra ir jau subrendusių „In Between“ gerbėjų, ir visai jaunų žmonių, kurie mus atrado tik dabar. Tai labai gražu.
Kas tau teikia daugiausiai pasitenkinimo? Pardavimai, pilnos salės, gerbėjų laiškai?
Šiuo metu man pasitenkinimas yra nauja muzika, nauji kūriniai. Mėgstu studijoje būti vienas ir galvoti apie muziką. Kita vertus, ne mažiau malonumo jaučiu lipdamas ant scenos, kai matau žmones, pritariančius dainoms, besijaudinančius. Dar labai patinka rankose laikyti ką tik išleistą darbą, kuriuo didžiuojuosi visais aspektais. Taigi viskas svarbu.
Ar tokiame dideliame kolektyve nenukenčia individualus atlikėjo ego? Kaip dirbate – ar laimi dauguma, ar ieškote konsensuso?
Labai svarbu, kad visi jaustųsi gerai. Visi mes asmenybės. Trys didžėjai, kurie atsiskleidžia klubuose už pulto, du studijos gyventojai, kuriems geriausia čia. O dirbame grupėmis. Nemanau, kad kažką gero pasiektume, jei visuomet sėdėtume penkiese, anksčiau – šešiese. Diskusijos užimtų per daug laiko. Sprendimą turi priimti vienas, du, daugiausiai – trys žmonės. Kiti pasitiki šiais sprendimais. Pasitikėjimas čia svarbiausia. Mūsų skoniai nėra vienodi, bet persidengia, todėl visada įdomu, ką naujo išgirsime iš kolegų. Tokia kombinacija ir yra tas nenusakomas „Jazzanova“ stilius.
Vasaros pabaigoje išleidote kompiliaciją „Coming Home“, kuriai kūrinių davėte kiekvienas. Kurie yra tavo pasirinkimas?
Aš siūliau daug daugiau, nei tilpo į kompiliaciją. Liko tik du! Tai Steve Kuhn kūrinys „Meaning of Love“ ir amerikiečių grupės „Country Comfort“ tyli rami „To Be Lonely“. Man labai patinka septintojo, aštuntojo dešimtmečio muzika, kolegoms, sekantiems šiandieninio skambesio srautą, dažnai groju to laikotarpio kūrinius.
Prieš porą metų „Jazzanova“ rengė kūrinio „I Can See“ remikso konkursą. Vieni nugalėtojų buvo lietuviai, pasivadinę „Vaitaitau“ ir įrašę tokią gana juokingą country versiją. Gal pameni, kodėl būtent juos pasirinkote?
Cha, pamenu. Idėja buvo smagi, ji labai tiko soulful originalui, ir lietuviai parodė, kad iš „I Can See“ galima padaryti labai daug ką. Nugalėtojus rinkome penkiese, ieškojome originalių sprendimų, šis buvo tikrai labai protingas. O pasiūlymų buvo be galo daug. Ir jie vis dar plaukia.
Lietuvoje iki šiol yra buvęs tik tavo kolega Alexander Barck. Kiek pamenu, jam čia visai patiko ir netgi spėjo pamatyti šį tą daugiau, nei klubas. Gal pats turi kokių įprastai svečiose šalyse nuveikiamų dalykų sąrašą?
Man patinka atvykti kuo anksčiau. Išsipakuoti daiktus, pasivaikščioti mieste. Kartais net sunku susigaudyti, kur esame, nebūna laiko niekam, o vietos ritmą pajusti labai įdomu, padeda pasiruošti pasirodymui.
Be to, mane ir kitus grupės narius labai domina vietinis maistas. Norime valgyti tai, ką vietiniai! Kartą atvykom į Japoniją, o gavom mėsainių. Nusivylėm, jų ir Vokietijoje galim gauti ant kiekvieno kampo, che che che. Žodžiu, norim pajausti šalį, kurioje esame. Kadangi laiko mažai, maistas ir lengvas pabendravimas su vietiniais padeda tai padaryti.
Manau, pavyks. Gerai, paskutinis klausimas. Ką veiktum, jei nebūtų „Jazzanova“?
Hmmm... Praeityje studijavau kalbas – vokiečių ir anglų. Gal veikčiau kažką lingvistikos srityje, užsiimčiau tyrimais. Derinčiau tai su psichologija. Arba istorija. Ji mane irgi labai domina.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS