„Audioriver 2012“: geriausias draugas Lenkijoje
Sekmadienio vidurdienį kabarojantis į autobusą, visą savaitgalį prastūksojusį Vyslos pakrantėje, užklupo pirmieji lietaus lašai ir vėjo gūsiai. Dvi paros kaitros smegenyse ir smėlyje, dvi paros elektroninio džiaugsmo. Ketvirtas mano kartas „Audioriver“ ir vėl pakrovė gerais, kokybiškais, skambiais prisiminimais. Su „Minimal.lt“ suorganizuotu šimtu draugų jie dar ryškesni.
Lenkijos centre esantis Plockas, beje, yra Mažeikių miestas–dvynys. Nafta ir visa kita – iš esmės čia nelabai būtų ką veikti, jei ne festivalis. Penkios scenos (realiai – keturios, nes „Marlboro“ palapinėje ne muzika svarbiausia), nors ir veikiančios tik naktį, o dieną išstumiančios laimės ieškoti senamiestyje ar parke, yra pakankama priežastis į miestą suvažiuoti kokiems 20-čiai tūkstančių žmonių. Nepasakyčiau, daugiau ar mažiau, nei pernai ar užpernai – tiesiog labai daug, beveik visi vedini vieno tikslo, tad incidentų ar nesusikalbėjimų neužfiksavau. Jei šoka – visi į vieną taktą, jei guli – visi ant vieno kalno.
Kaip minėjau, programą „Audioriver“ dėstė penkiose scenose, vieną iškart atmečiau kaip labai dengtą ir labai nepatogiai barų erdvėje pastatytą. Lieka keturios – didžioji, cirko, hibridinė ir visiškai nauja plačioji. Ji, kiek keistai siaurą erdvę šokti siūliusi, buvo greta „Circus“ palapinės ir ne taip jau toli nuo „Main stage“, tad norint išvengti garso pjautynių tekdavo eiti tiesiog prie pat atlikėjų. Tiesa, čia įdėmiau išklausiau gal tik trijų pasirodymų – visą laiką skirsčiau tarp išskirtinai šokinės „Circus“ ir gyviems įspūdžiams skirtos pagrindinės. „Hybrid“ šiemet nesudomino – penktadienį poros minučių pakako išleisti Goldie į pensiją, šeštadienį Kavinsky saliutuoti prancūziški sūriai irgi nesustabdė.
Taigi, geroji dalis! Ji prasidėjo, kiek netikėtai, vos prasibrovus pro oro uosto vertas saugumo užkardas ir net nespėjus pirmo gėrimo įsigyti. Deadbeat. Vienas rimtesnių Kanados muzikinio lobyno atstovų, betarpiškai suklausytas kadaise „Gravity“, o kiek naktų praleidau su jo albumais, težino pagalvė.
Pagalvė šįkart kūkčiodama gūžėsi kažkur palapinės kamputyje, nes jau po vienuolikos dešimt Deadbeat užsitikrino geriausio festivalio pasirodymo titulą. Tobulai liejosi ir vis stiprėjo jo mintys (ir savos, ir iš remiksuotų kūrėjų pasiskolintos), iš vėstančios kaitros glostymų virtusios techno grįsta mankšta kojoms ir rankoms. Be užsikirtimų, pauzių, peršokimų. Keista, kad tik valanda, nes atrodė, kad toje siauroje juostoje tarp scenos ir garso inžinierių namelio praleidau visą naktį.
Įkvėpus festivalio dvasios teko pasitempti – vienu metu net trys norimi pamatyti vardai trijose scenose. Dub Phizix palikau kitiems, bet Nicolas Jaar su gitaristu ir saksofinistu bei „ATOL“ svajonių rinktinė privertė paprakaituoti.
Pirmenybė – vieno geriausių praėjusių metų albumų „Space is Only Noise“ autoriui. Nicolas, kaip ir Deadbeat, yra dažnas mano kolonėlių svečias, pažįstu jį geriau, nei daugelį bendradarbių. Jaunas, bet užtikrintai profesionalus, visa galva aukštesnis ir įžvalgesnis už staiga sublizgančius ir taip pat greit atvėstančius šokių aikštelei tetinkančius prodiuserius. Tikras kūrėjas. Ir tikras atlikėjas! Jis ir du kolegos didžiojoje „Audioriver“ scenoje nepasimetė ir neištirpo. Į trapius savo glėbius sutalpino visą daugiatūkstantinę minią ir suko, kėlė, kuteno, lingavo. Norėję šoko, tingėję gal gulinėjo – vidutinio dažnio tempas ir dub‘inės, džiazovos, saksofonu turtintos nuotaikos artimos visiems.
Pabaigos laukti nebuvo kada – iš gretimos palapinės visu pajėgumu jau šaukė „Modeselektor“, Shed ir Marcell Detman. Šaukė choru, bet jame galėjai gana aiškiai įžvelgti visų trijų jungtinio kolektyvo dalių įnašus. Praėjusiais metais Vokietijos festivalyje „Melt“ debiutavęs projektas „ATOL“ savyje neša labai daug masyvios, vyriškos jėgos, galinčios ir jūras praskirti, ir didžiausius priešus vienoje šokių aikštelėje sutaikyti. Įsikasi basom kojom į smėlį, sumuši pitakus su aplink įsitaisiusiais bendraminčiais, ir pasileidi pasroviui per kietą ritmą, kick'us, lėkštes ir snare‘us. Uch! Valanda vėl išsitempė iki beprotybės, ir norėjau, kad tai niekada nesibaigtų.
Batai nemadingi
Batai nemadingi
„Royksopp“? Šįkart kažkaip nesusiderinom virpesių. Kaip ir viskas gerai, suprantama ir pažįstama, bet mano naktis jau buvo kitoje kryptyje, tad norvegiškos melancholikos atsisakiau po pirmo techninio nesklandumo (ir Lenkijoje elektrą išmuša, aha). Geriau jau Gabriel Ananda, po keturių vyrų „Circus“ palapinėje atrodęs kiek vienišai, bet puikiai su festivalio bangą pagavusia minia susitvarkęs. Smagu, nemonotoniška, net kiek ironiška, techniškai be priekaištų, puikiai palaikė nuotaiką iki pat „Modeselektor“.
Nežinia, kokius vitaminus vartoja tie selektoriai, bet vos atsipūtę po „ATOL“ supermegabombos, jie lyg niekur nieko strikinėjo didžiojoje scenoje. Kiek pavėlavę, bet atleistina. Nieko nelaukę ant ausų pastatė visus, net jau kiek ir palinkusius iš nuovargio. Smarkiausiai prakaitavusiems dovanojo firminius rankšluosčius, sausesnius laistė šampanu ir visaip kitaip pateisino savo vardą. Ir nors šie šou elementai kartojasi vėl ir vėl (atrodo, jau ketvirtąkart mano akyse), su niekuo nesumaišomas družbinis „Modeselektor“ skambesys nepabosta, nors tu ką – iš dalies dėl to, kad šie vokiečiai dar ir puikūs aktoriai, nebijantys net visiškai nepažįstamos minios, šimtinės ar tūkstantinės. Tiesa, man su jais būtų buvę jaukiau „Circus“ palapinėje, nes, priešingai nei Nicolas Jaar, šis duetas didelėje edvėje kiek pasimetė, bet iš esmės tai labai nedidelis trūkumas. Kartelė nenusileido.
Man, kaip Ricardo Villalobos gerbėjai nr.1 Lietuvoje, pusė ketvirtos buvo šventas laikas. Minutė iki tol jau stovėjau cirko arenoje ir brėžiau aplink save komforto zonos žymes. Bet, pasirodo, viskas ne taip paprasta – kol nebaigė kiek užtrukę „Modeselektor“, tol nepradėjo ir Ricardo. Stoviniavo sau scenoje, taisėsi šukuoseną, rikiavo plokšteles ir stebėjo minią. Ketvirtai ryto atėjus visi draugai jau buvo su manimi, selektoriai ilsėjosi, o Villalobosas pradėjo. Ilgam. Be stebuklo, bet nuostabiai. Iki pat pusės aštuntos ryto. Nuo „I Feel Love“ iki Shackleton. Su dešimties minučių techno opusais, arba labai gerai pažįstamais, arba iki skausmo ten ir tada tikusiais, bet pirmą kartą išgirstais. Juk jis – selekcijos magas, ir geriausiai tai atsiskleidžia tikrai ne „Soundcloud“ įrašų klausantis, o laukiant dar vieno kondensato, krentančio nuo tento, lašo ir spaudžiant geriausios draugės ranką. Didžėjus iš didžiųjų D ir J.
Poilsį palapinėje atstojo nėrimas į ežerą – septintą saulė kaitino ne prasčiau, nei vidurdienį, teko ieškoti išeičių. Uždarius festivalio teritoriją į tą palapinę patekti apskritai buvo labai sudėtinga, tad ir vėl rinkomės miesto centrą. Ten, kaip ir pernai, lenkų didžėjai atidavė pagarbą Mario & Vidžiui – jų ir Ernesto „Care“ tupėdami putų pilname fontane išgirdom net dukart, vos su vieno kūrinio pertrauka. „Red Bull Music Academy“ infosesija šįkart neįtraukė, nes praleisti dvi valandas uždaroje patalpoje galėjo tik koks eskimas.
Karšta, o pliažas toli
Karšta, o pliažas toli
Kino teatro su muzikai artimų filmų seansais neradom, centrinės aikštės palapinių turinys buvo toks pats, kaip praėjusiais metais, tad gal įdomesnis „Audioriver“ naujokams, kaip ir viskas, ką festivalis siūlo dieną. Rinkomės bažnyčios paunksmėje esantį parką, kur smagiai pagulinėjom iki pat vakaro vėsos. Tiesa, sąlyginės. Dvi paras tvyrojęs karštis visgi ne alino, o sprendė daug festivalinių klausimų – nei džemperio nešiotis, nei mąstyti, kaip čia nesušlapti prisėdus, nei maudymosi kostiumėlio vilktis, nes su drabužiais maudytis paprasčiau, o išdžiūni tuoj pat.
„Minimal.lt“ ravebusų vairuotojai šiemet pasitaikė itin draugiški – kelionės į priekį metu beveik nepyko ant besiganiusių techno gyvulių, o šeštadienio vakarą dar ir vakariene – šviežiomis bulvėmis – pavaišino. Kažkoks siurrealizmas, galvojau gulėdama ant miegmaišio ir dėliodama vakaro programą. Et, kad būčiau žinojusi , kokia ji bus trumpa!
Nusikapanojus iki „Wide“ scenos – tos, kur aną vakarą pritrenkė „Deadbeat“, teko sužinoti, kad „Plaid“ vėluoja, o Skream išvis nebus, tad iškart po britų legendų „Plaid“ bus mano prieš festivalį kalbintas Martyn. Gal ir gerai – mažiau vaikščiojimo, pagalvojau, įsitaisydama ant kalnelio priešais sceną. Tai buvo šiokia tokia klaida – kadangi didžiojoje erdvėje gyvus šovinius jau laidė „dOP“, cirko arenoje siautė Tommyfourseven, subtilių matematiškai tikslių ir mokslofantastiškai plačių „Plaid“ viražų prigulus kokybiškai girdėti nepavyko. Klaidą ištaisiau labai greitai – palikau tauškėjusius ir penktadienio įspūdžiais besidalinusius lietuvius ir atsistojau tiesiai prieš sceną, tiesiai prieš susikaupusius Ed Handley ir Andrew Turner.
Tą valandą praleidome trise, akonponuojami mašinų ir kompiuterių, glostomi kosminių projekcijų. Kai kurios koncerto atkarpos iki skausmo pažįstamos, tos iš šviežesnio „Plaid“ periodo, tiesa, irgi nekenkė ir neliūdino. Jaučiausi kaip planetariume, tik vietoj dangaus kūnų per akis bėgo natos ir akordai, formulės ir melodijos. Atsipalaidavau, nusiprausiau ir išsivaliau. Ir aš, ir visai neaudioriveriška pasirodymą stebėjusi publika, kurioje dominavo muziką dažniausiai ausinėse klausantys. Ir net penkis patirtį savo esybėmis spinduliavusius žurnalistus suskaičiavau. Buvo super.
Iš Martyn tuo tarpu tikėjausi daugiau – tikėjausi aktualios bosinės diskotekos, o gavau tik, atrodo, paskubomis ręstą ir ne itin atidų koncertą-ne-koncertą, kai niekas nežinojo, kaip šokti, o atlikėjas nežinojo, kokį kūrinį groti toliau. Pertraukos ir atodūsiai antrą nakties? Jungle, house, techno, dubstep, dar kažkas be jokio loginio ryšio? Na, kažkaip nelabai. Gai ir scenos kitos reikėjo, ne „Wide“, kurioje susirinkusieji tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.
Buvo kiek po antros, ir veikti „Audioriver“ daugiau neberadau ką. Programoje užtikusi pirmą kartą man matytą didelį vardą „Enter Shikari“ nusprendžiau pasidomėti, ką jis veiks didžiojoje scenoje. Seni, ten buvo kažkas tokio – dubstep electro hardcore gangsta goth metal rave. Lyg „Linkin Park“ būtų užsibuvę diskotekoje. Neįtikėtina, bet šie britai peržiūras „Youtube“ skaičiuoja milijonais. Pirmam kūriniu įpusėjus nustebusių lietuvių virtinė jau tipeno link „Circus“...
Ten – labai komerciškai į festivalį pažiūrėjęs Marco Carola ir vos įdomesnis Carl Craig. Bym, bym, bym, diskotekų jau buvau atsiragavusi, norėjau kažko melodingesnio, bet supratau, kad „Audioriver“ to nebepasiūlys. Gal ir gerai – ketvirtą jau ilsėjausi, o išvermingiausieji saulę pasitiko su Anja Schneider. Sakė, labai dailiai.
Tai tiek! Turininga, bet ne per daug – būtent tiek pasirodymų ir vardų, kiek žmogus gali suvirškinti nesiblaškydamas ir nieko neatsisakydamas. Praradimų ir nusivylimų nedaug – na, būčiau norėjusi paklausyti Skream, bet jis susirgo. Kodėl neatvyko vienas programos riebiųjų SebAstian, organizatoriai nepatikslino. Tiesa, kaip ir kasmet, stebino bei juokino atlikėjų kalibrui bei profesionalumui nė iš tolo neprilygusios vizualizacijos. Gal tik poroje pasirodymų sutapo su muzikos nuotaika.
Viso kito buvo per akis ir per ausis. Viskas artima ir aišku. Lyg kokioj vasaros stovykloj. Lyg audioupėje gimus ir augus. Lyg pas geriausią draugą. Ačiū!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS