Nathan Gregory Wilkins: „Savaitgaliai labiau skirti mėgėjams“
Jo vardo netrimituoja radijo stotys ir interneto gigantai, bet Nathan Gregory Wilkins, matyt, yra tikresnis – ir daug daugiau patirties turintis – didžėjus už daugelį šiandien rašomų riebiausiomis raidėmis.
Neparadinėje Londono naktyje jis savesnis nei savas, kaip ir mados pasaulyje, kuriame jau žino, su kuo verta bendrauti. Dar jis – artimas Ivan Smagghe bičiulis, ir šią draugystę laidos „Chanelling“ pavidalu nuo šių metų pradžios transliuoja radijo stotis NTS.
Apie porą-trejetą muzikoje praleistų dešimtmečių ir įvairias profesijos formas su Nathan Gregory Wilkins kalbam prieš pat pirmadieninį jo vizitą į Vilnių. Taip, „Vasaros terasoje“ gegužės 26-ą svečio laukia „12 inčų po žeme“.
Didžėjus esi jau daug metų, ir tik šių pradžioje patekai į radiją! Kodėl tik dabar ir kodėl su Ivan Smagghe?
Niekas iki šiol to neklausė! Su Ivanu esam draugai jau kokius 20 metų, kartais mūsų muzikinis skonis labai panašus, bet netgi svarbiau yra tai, kad sutampa humoro jausmas. Radijo stotis NTS pasiūlė Ivanui vesti laidą, o jis pakvietė mane, nes pamanė, kad dviese bus smagiau. Ir tikrai labai smagu. Neseniai sužinojom, kad mūsų laida – viena populiaresnių stoties programoje. Malonus siurprizas.
Kuri epocha tau įdomiausia muzikos prasme ir ne tik jos? Kur persikeltum, jei turėtum laiko mašiną?
Tai klišė, bet, sakyčiau, aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintojo pradžia Niujorke, kuomet hiphopo, disco ir new wave kryžminimasis darė stebuklus.
Esi įrašų kolekcionierius. Nuo ko ši manija prasidėjo, kas kolekcijoje dominuoja? Daug pinigų tam išleidi?
Niekad neskaičiavau, kiek įrašų turiu. Bet vietos jau tikrai nebėra. Dešimties metų būdamas pradėjau pirkti plokšteles, o pirmasis įrašas, įsigytas už savo pinigus, buvo „Soiuxsie & The Banshees“ albumas „Juju“. Kartais vis dar išleidžiu labai daug pinigų konkrečiam egzemplioriui, bet šiaip įprotį kontroliuoju. Tiesa, viena ar kita forma muziką perku beveik kasdien. Ir nemanau, kad kurio nors stiliaus ar žanro kolekcijoje yra daugiau, nei kitų.
O gal yra kažkoks skambesys, instrumentas, nuotaika – na, kažkas, ką išgirdęs supranti, kad atlikėjas ar įrašas tau artimas?
Kad ne, aš labai atviras.
Turi labai įdomią ir nesikartojančią leidyklą „History Clock“. Ar logiškai dėlioji jos leidinius temose ir laike?
Visas reikalas buvo tokia nepamatuota svajonė, jokio konkretaus plano niekada nebuvo. Galima sakyti, kelionės laiku avarija. Beje, kartu su „History Clock“ kolega Johnny Burnip arba Capracara ketiname vėl drauge susėst studijoje ir kažką įrašyt po kelerių metų pertraukos. Jaudinamės.
Iš esmės tavo vardu išleistos produkcijos nėra labai daug. Kodėl gi?
Na, aš nedrąsus.
Tavo ir Richard X projekto „Cowboy Rhythbox“ kūrinys „Shake“ puikus. Ar daugiau nebus?
Bus, bus. Jau yra medžiagos. Po kelių mėnesių išleisime singlą – kaip tik ruošiamės dėti parašus ant kontrakto su gerai žinoma leidykla. Kol tų parašų nėra, girtis nelabai noriu. Bet rankom jau sukirtom.
Spėju, per savo karjerą – ar tiesiog gyvenimą – esi sutikęs daug įdomių asmenybių. Kuri įkvėpė labiausiai?
Sąrašas ilgas. Bijočiau net pradėti vardinti, kad nepamirščiau ko nors svarbaus. Žinoma, nuolatinis įkvėpimo ir juoko šaltinis nuo tada, kai susipažinom yra Ivanas. Lygiai taip pat Iš „Mountain Of One“ pažįstamas Mo Morris. Ir daug kitų...
Vilniuje grosi pirmadienį. Ar darbo dienos – tavo arkliukas, ar visgi labiau mėgsti seną gerą penktadienio naktį?
Labai mėgstu darbo dienų vakarėlius. Londone geriausi tūsai paprastai ir vykdavo ne savaitgaliais, tiesa, kažkodėl prieš kelerius metus situacija pasikeitė. Savaitgaliai labiau skirti mėgėjams.
Ar esi sutikęs groti tik todėl, kad labai reikėjo pinigų? Koks keisčiausias renginys, kuriame pasirodei?
Taip, yra visko buvę. Bet nelabai ilgai. Keisčiausias reikalas turbūt buvo „Baby Disco“, vykęs Paryžiuje, Tokijaus rūmuose. Taip, tai buvo diskoteka vaikams nuo 3 iki 8 metų, vykusi nedidelėje raudonoje erdvėje. Leidau labai keistus įrašus, vaikai valgė saldainius, gėrė limonadą ir neblogai pašėlo. Viską organizavo „Marc Jacobs“, tad vaikų mamos buvo patrauklios ir pasiturinčios. Visai smagu. Prisimenu, ištraukiau „The Goons“ gabalą „The Poor People Of Paris“ ir suvokiau, kaip čia viskas absurdiška.
O kur groti buvo maloniausia?
Du įvykiai ateina į galvą. Tai „Prada“ parduotuvės atidarymas Tokijuje ir pora vakarėlių Rio – vienas „Mario Testino“, kitas – „Calvin Klein“. Du puikūs miestai, kuriuose gera leisti laiką.
Papasakok dar apie tavo Londone organizuotus „Tropical Hot Dog“ vakarėlius. Žinau tik tiek, kad jie buvo uždari.
Sugalvojom šią idėją kartu su Mo Morris. Įėjimas buvo nemokamas, bet tik pagal sąrašą. Galėjom sau leisti, nes rėmė alkoholis. Tiesą sakant, labai daug apie tuos renginius nepamenu. Viename grojo vienas mano mėgstamiausių didžėjų Thomas Bullock, buvo tikrai geras.
Paminėjai madą, turiu klausimų apie tavo draugystę su ja. Ar tiki, kad gera arba bloga muzika verčia į pristatomus rūbus žiūrėti kitu kampu?
Žinoma. Ir negaliu patikėti, kad tiek daug žmonių suvokia viską taip prastai. Daugelis mados industrijos žmonių nori, kad viskas būtų labai paprasta ir aišku.
Ar yra buvę, kad dizaineriai ar jų atstovai nesutiktų su tavo siūlomu garso takeliu?
Daugiau kartų, nei galiu prisiminti. Dabar, ne be „YouTube“ ir „iTunes“ pagalbos, kiekvienas yra „muzikos ekspertas“. Tad dirbu tik su tais žmonėmis, su kuriais pavyksta užmegzti tikrą ryšį.
O su kuriais mados namais tau asmeniškai dirbti įdomiausia?
Su „Prada“ ir „Miu Miu“ dirbu jau 16 metų. Pirmasis renginys, kuriame grojau, 1998-aisiais vyko Oscaro Niemeyerio projektuotoje komunistų partijos būstinėje Paryžiuje. Nerealus pastatas. Pastarasis šou, vykęs šį mėnesį, buvo Londono „Chiltern Firehouse“ – buvusioje gaisrinėje. Šių mados namų renginiai visuomet aukšto lygio, apmąstyta kiekviena detalė.
Su savo draugu Steve Mackey, „Pulp“ bosistu, ruošiu muziką „Marc by Marc Jacobs“ kolekcijoms. Tai labai smagu, nes tenka dirbti su savo srityje daug pasiekusiomis dizainerėmis Katie Hillier ir Luella Bartley. Londone taip pat bendradarbiauju su „1025“ ir „Sibling“ – visuomet malonu. Tiesą sakant, taip susiklostė, kad visi mados pasaulio žmonės, su kuriais dirbu, tikrai nuoširdžiai domisi muzika.
Kai kas sako, kad grojimas privačiuose renginiuose – šioks toks parsidavinėjimas...
Na, niekuomet negroju to, kas pačiam nepatinka. Uždaruose mados renginiuose groju labiau savaime suprantamą muziką. Manau, viskas su tuo gerai.
DJ kultūra jau kelis dešimtmečius egzistuoja, bet šią profesiją daugelis suvokia kaip kažką nelabai rimto ir netgi netikro – ypač tie, kurie „klausosi tikros muzikos“ ir „vaikšto į tikrus koncertus“. Kaip tu, profesijos veteranas, dėl to jautiesi?
Kitų vardu kalbėti negaliu, bet man pačiam tikrai labai smagu slėptis šešėlyje.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS