„Kino pavasaris“: Nesibaigianti kelionė į muziką, arba „Party 'Round The Globe“
Kai man pasiūlė sudaryti rekomenduojamų „muzikinių“ festivalio „Kino pavasaris“ filmų sąrašą, pirmiausiai, kaip ir kasmet, nudžiugau. Bet vėliau supratau, kad nėra itin gerai rekomenduoti filmus jų nemačius, nes aprašymai, ypač sukurtų ne anglakalbėse šalyse ir mažiau žinomų, neretai prasilenkia su įspūdžiais. Čia jau kalbu iš patirties.
Tiesa, ir tų itin „muzikinių“ filmų šiemet programoje, apskritai sutrumpėjusioje, nėra daug. Svarbiausią jų, „Silvaną“, akyliesiems dar rudenį pristatė Tarptautinis Kauno kino festivalis. Beje, apie pastarąjį – matyt, visam gyvenimui įsiminė dar 2007-aisiais „Romuvoje“ su kolege iš „Pravdos“ ir tuomet dar visai nauja pažįstama iš JAV žiūrėta juosta „The Future is Unwritten – Joe Strummer“, arba kinematografinis „The Clash“ frontmeno portretas.
Įsiminė ir tuometė kelionė į Kauną, tapusi jau minėtos pažinties pradžia, vėliau nuvedusi net iki Nacionalinio aviacijos ir kosmoso muziejaus Vašingtone. Tokios jau lemtingos būna muzikinės kelionės. Ir aš čia net visai į temą, nes suku link kovo 19-ąją „Kino pavasaryje“ matyto filmo „Švenčiame visi kartu“ (Party ‘Round The Globe).
Japono Hirobumi Watanabe užrašyta, režisuota o ir laisva eiga prieš kino kameras kiek pajudėjusi istorija yra dvejopa. Galima sakyti, tai „kelio filmas“, bet tuomet būtina pridurti, kad iš seanso Kaune išėjo lygiai 7 žmonės. Kelias tikrai ilgas ir statiškas, jis – ne tik į Paul McCartney, legendinio bitro, koncertą, bet ir į sprendimą tą koncertą pamatyti. Pirmoji dalis optiškai apskritai beveik neduoda suprasti, kelinti čia metai, tai išduoda tik radijo balso nuobodžiai atpasakojamos kažkur pasaulyje nutikusios katastrofos, na, ir būsimo koncerto data, taigi 2017-ieji. Bet laikas pasimetęs, nes ekrane tvyro tikra egzotika naujienų sraute paskendusiam žiūrovui. Pagrindiniai herojai ignoruoja, tarkim, išmaniuosius telefonus. Galbūt tai ir suerzino nekantriuosius seanso lankytojus. Aš gi tas dvi valandas įvertinau kaip prabangą.
Tie, kuriems yra tekę su nepažįstamais (ar kitaip, ne muzikoje pažįstamais) žmonėmis keliauti į festivalį, koncertą, neabejotinai su filmo herojais susitapatins. Arba su tuo šnekiuoju, kuris, festivalių lankytojų klasifikacijos terminais kalbant, yra tikras zavadyla, arba su vairuotoju, kuris lygiai taip pat dievina muziką, bet tai pasilaiko sau. Ir abu jie yra tikri gerbėjai. Kaip ir tie, kurie visą koncertą filmuoja telefonu, o vėliau atpasakoja kūrinių eiliškumą. Ir tie, kurie budi prie viešbučių. Ir tie, kurie turi visą diskografiją, bet į koncertus taip niekada ir nenuvyksta.
Prieš muziką visi nuogi ir vienodi. Ir joje slypi visi atsakymai. Kaip ir kine.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS