„Artscape“: džiazas, techno, rokas
Antradienis. Balandžio 23-oji. Keliolika tūkstančių lietuvių iškėlę po du pirštus šėlsta pagal „Nothing Else Matters“, keliasdešimt tūkstančių šėlsta ties žinia apie Kaune rastą lavoną. Būrys viso to palaimingai išvengusių tuo tarpu netiki savo ausimis klube „Mulen ružas“. Dar vienas pritrenkęs „Artscape“ vakaras!
Iš Italijos – į Prancūziją, nuo dviejų senjorų bažnyčios scenoje – prie trijų vaikinukų, į sceną įsitempusių ne tik trimitą, kontrabosą ir būgnus, bet ir keletą bokalų. Juk džiazas.
Džiazas šįkart buvo kitoks, nei rašo vadovėliuose. Ar tai tikrai buvo tai? Vos vieną kūrinį ištempę ramiai, „Jean Louis“, visą dieną autobuse trankęsi iš Helsinkio, tuoj pat mostelėjo iš peties. Buvo energinga, ryšku, garsu, ir labai stipru. Jokio žaidimo tiesiogine to žodžio prasme – tik neįtikėtina manipuliacija tuo, ką gali sukelti minėti trys instrumentai. Na, ir šiek tiek elektronikos – be jos būtume pamanę, kad „Jean Louis“ nariai yra ne muzikantai, o alchemikai.
Po niūraus „Mono“ vakaro netikėtai prašvitusioje „Mulen ružo“ salėje prancūzai trankė sunkiojo roko salves, mušė diskotekinį techno ritmą ir viską tepė šaižiu noise, nepamiršdami senos geros funk mokyklos. Kartais lengvai, bet tik labai kartais.
Vienintelis klausimas – kodėl taip trumpai?! Pagrindinė dalis truko valandą, dvigubas bisas – dar keliolika minučių. Lyg ir normalu, bet uždavus tokį toną „važiuoti“ galėjome kad ir visą naktį, ir nereikėjo jokių sunkiojo metalo senolių. Tiesa, negalima neįvertinti fakto, kad vietoj patogaus skrydžio svečiai keliavo gerokai ilgiau, nei planuota, tad ir pavargo labiau, nei planavo.
Papildomi plojimai iš CityOut ir vėl sklinda „Artscape“ džiazo programos organizatoriui ir „Vilnius Jazz“ tėčiui Antanui Gusčiui. Kai jį išvysti scenoje prieš koncertą ar po jo, negali nesišypsoti jausdamas, kaip labai šis žmogus tiki tuo, ką daro. Jau labai laukiame dar vieno projekto mėnesio ir kelionės į dar vieną Europos šalį.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS