„ClekClekBoom“ apie Paryžių, muziką ir draugystę
Prancūzai iš leidyklos „ClekClekBoom“ festivalyje „Satta Outside 2013“ lankė kolegas iš „Mondayjazz“, ir palapinėje tikrai trūko oro. Jean Nipon, French Fries ir Bambounou dar iki kelionės į Šventąją rado laiko mano klausimams.
Visa istorija, beje, prasidėjo dar 2007-aisiais, kai leidykla buvo įkurta simpatijų baile funk pagrindais, o 2011-aisiais įvykus restruktūrizacijai prasidėjo antrasis jos gyvavimo etapas.
„ClekClekBoom“ artistai Bambounou (arba Jéremy), Jean Nipon (arba Jean-Baptiste) ir vienas oficialių jos atstovų French Fries (arba Valentino) „Satta Outside“ prisijungs prie „Mondayjazz“ programos, o prieš kelionę susėdo atsakyti į keletą asmeninių ir bendrų mūsų klausimų.
Organizuojate daug „ClekClekBoom“ renginių – ar pasirodymai juose skiriasi nuo įprastinių DJ setų svečiuose pas kitus promoterius?
French Fries: Sunkokas klausimas! Mano DJ setai tikrai skiriasi. Groti pas save ar svečiuose – ne tas pats, „ClekClekBoom“ vakarėliuose pats negaliu ištransliuoti visos kolegų muzikos, nes jie patys tuose vakarėliuose groja. Bet nuotaika, manau, tokia pati.
Valentino, tavo tėvas – garso inžinierius. Ar jis padeda tau įrašinėti?
FF: Ne, nors nuo vaikystės stebėjau tėčio darbo procesą studijoje, bet man konkrečios pagalbos iš jo niekada neprireikė. Mūsų požiūris skiriasi, man nelabai priimtinas tas „garso inžinierių mokyklos“ skambesys, mėgstu perdėti ir perkrauti. Nors įrašymo procese tėtis yra padėjęs, jis tikrai išmano, kaip elgtis su mikrofonais.
Tau vos virš 20-ies. Ar įsivaizduoji, ką veiksi 30-ies?
FF: Taip. Norėčiau vis dar būti didžėjus ir su Patrick Bebey įrašinėti afro jazz muziką.
Ar po to, kai pasirašei sutartį su Claud VonStroke leidykla „Dirty Bird“, teko mažiau jėgų skirti „ClekClekBoom“, ar tiesiog atidarei naują muzikos folderį?
FF: Ne, nė truputėlio manęs iš „ClekClekBoom“ tai neatėmė – viskas, ką išleidau „Dirty Bird“, licencijuota ir mano leidyklai. Tai dvi skirtingos šeimos, abiems pakanka mano meilės. Bet nuo šiol daugiau laiko skirsiu „ClekClekBoom“.
Jean-Baptiste, kadaise buvai būgnininkas. Ar randi laiko bei priežasčių paimti lazdeles į rankas?
JN: Groju būgnais, bet tik ant mousepad’o. Lėčiau, nei tikri būgnai, bet skamba geriau!
Skaitėme, kad bandai kurti crydance stiliaus muziką. Papasakok, kas tai per koncepcija.
JN: Dar nepavyko. Tai – lyg šventasis Gralis, tai muzika, skirta ir šokti, ir verkti tuo pačiu metu. Sumaišius laimingą ir liūdną nuotaikas tame pačiame kūrinyje išeis ideali daina ir smegenims, ir kūnui!
Dar skaitėme – šįkart tavo feisbuke – kad po grojimo Belgijoje „kaip visada nieko neprisiminei“. Vadinasi, esi ne tik didžėjus, bet ir vakarėlių vilkas? Mėgsti po seto pabūti klube ir paklausyti kolegų?
JN: Be degtinės groti negaliu. Negeriu, kol nutrūksta juostelė, ne, tiesiog bandau pasigauti publikos nuotaiką. Taip lengviau pajausti, kada metas pagreitinti ar sulėtinti atmosferą. O užkulisiuose sprendžiu kryžiažodžius. Matyt, esu tylus girtuoklis, bet juk nelabai galiu prisiminti, tiesa?
Jéremy, visai neseniai grojai Barselonos festivalyje „Sonar“. Pirmą kartą? Kas labiausiai patiko?
Bambounou: Nerealu buvo. Taip, lankiausi pirmą kartą, buvau ir „Sonar by Day“, ir „Sonar by Night“ – abi dalys tikrai geros. Man, aišku, labiausiai patiko momentas, kai pradėjau groti, nes jo labai laukiau. Žmonėms, matyt, geriausias buvo tuo pačiu metu grojusio Laurent Garnier setas, kuris buvo idealus.
Apžvelgdamas tavo pernai lapkritį išleistą albumą „Orbiting“ vienas žurnalistas teigė, kad skambi labiau londonietiškai, nei paryžietiškai. Ar jis teisus?
B: Savo skambesio nei Paryžiumi, nei Londonu neapibrėžiu. Darau tai, ką noriu daryti.
O ar karjeros tempas po „Orbiting“ paspartėjo?
B: Iš dalies to tikėjausi, bet taip, viskas labai pasikeitė. Grojimų ir darbo dabar turiu daug daugiau.
Kaip šiandien tau skamba pirmieji tavo leidiniai?
B: Nieko nesigailiu, nes tuo metu man tai patiko.
Metas bendriesiems klausimams. Ar Paryžiuje jums groti smagiausia, o gal mėgstamų vietų sąrašas pasikeitė po to, kai ėmėte daugiau keliauti?
B: Man Paryžiuje groti labai patinka, visgi tai – mano gimtasis miestas, bet „Panorama Bar“ Berlyne buvo tikrai gerai.
FF: Tiesą sakant, aš keliauti po Europą ir Didžiąją Britaniją pradėjau anksčiau, nei rimtai groti Paryžiuje, nes tuomet mano skambesys šiam miestui buvo per keistas. Bet dabar namie groti tikrai patinka. Klubuose geras garsas, žmonės išmano muziką, nori linksmintis, turim savo publiką. Viskas gerai. Bet ar čia groti smagiausia, nežinau. Pasaulyje tiek daug klubų, kad negalėčiau išsirinkti mėgstamiausio.
JN: Labai gerų pasirodymų turėjau Niujorke ir Japonijoje... Man ne taip svarbu, kur groti, tiesiog noriu puikių žmonių publikos. Kai groji kultūringiems ir intelektualiems klausytojams, nori nenori turi pasirodyti geriausiai, kaip tik įmanoma.
Kaip manote, kada Paryžius pasisuko nuo jau klasikinio prancūziškos elektroninės muzikos skambesio iki tų naujovių, kurios verda šiandien?
FF: Klausytojai pajudėjo jau prieš keletą metų. Dabar scenų Paryžiuje daug – britiškos muzikos, house, techno scena tikrai nemaža. Ką noriu pasakyti? Kad Paryžiuje tūsai tikrai labai geri.
JN: Mes – vis dar vieni iš nedaugelio grojančių rytojaus muziką, bet taip, dveji ar treji metai jau tikrai praėjo.
Kurias leidyklas rekomenduotumėt sekti norint susipažinti su Paryžiaus scena? Aišku, pradedant nuo „ClekClekBoom“.
JN: Mano geri draugai „Sound Pellegrino“ dažnai nebijo rizikuoti. „In Paradisum“ pristato sunkesnį techno.
B: Dar pridėčiau „Get The Curse“, „My Love Is Underground“, „Apollonia“, „Thermal Team“, „ClekClekBoom“, „Dement3d“, „Deeply Rooted“ ir „Versatile“.
FF: Ir „Concrete“...
Ar kartu leidžiate laiką ir „po darbo“?
B: Aha, didžiąją laiko dalį. Žaidžiame krepšinį ir kartu vakarieniaujame.
FF: Matoms gal net per daug. Esame geriausi draugai ir viską veikiame kartu.
JN: Aš, kaip jau sakiau, nelabai prisimenu!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS