Ignas, Kastis ir Donatello ima „Gargarą“ (interviu)
Jau beveik pusmetis praėjo nuo paskutinio tryptelėjimo Kauno „Exit“. Trys neeilinio (ir tai tikrai buvo/yra Kauno simbolis) klubo Atlantai – Ignas, Kastis Torrau ir Donatello – tikrai nesiskundžia veiklos ar grojimų trūkumu, siaučia po visą Lietuvą, tad negi užmiršo gimtąjį miestą?
Žiūrint į kalendorių jau aišku, kad ne. Gruodžio 16-ą didžėjų trijulė skelbia susirinkimą vis dar šviežioje Kauno vietoje „Gargare“. Kas, kaip, kodėl? Ir viskas, kas aplink. Jungiam muziką (o, kiek pasirinkimų!) ir skaitom.
Groti trise jums iššūkis, reikalaujantis specialaus pasiruošimo, ar net lengvesnis bei smagesnis variantas, nei dviese ar solo?
Kastis: Trise grojam retai, ir tai būna ypatingos progos. Jei jau nusprendžiam, taip elgiamės, kad būtų smagiau. Pats solo pasirodymams skiriu daug dėmesio, kiekvieną smarkiai analizuoju, daugeliui ruošiuosi iš esmės. Grodamas vienas klausytojo susidomėjimą išlaikau parinkimo nuoseklumu ir techniniu pateikimu, man tai yra menas.Trise gi 100% žaidžia improvizacija ir atsipalaidavimas. Mums tai šventė ir mes darom šventę kitiems, kurie būtent to laukia šokių aikštelėje. Stogų rovimas nepaliekant abejingų.
Ignas: Ruošiuosi kiekvienam grojimui, tačiau groti su Kasčiu ir Donatello – kaip koks balius su geriausiais draugais, tiesiog žiauriai smagu. Savo muzika jie abu stebina, visada kažkas naujo, žiauriai patinka. Džiaugiuosi, kad groju su tokiais profesionalais.
Donatello: Manau, kiekvienas grojimas turi savotiško žavesio. Kai groji vienas, esi atsakingas tik už save ir publiką. Dviese ar trise esant reikia derintis prie kolegų, kad per daug nenukryptum nuo kurso, kad kartu perduotumėt vieną muzikinę žinią ir išlaikytumėt gerą publikos nuotaiką.
Bendrą stilių ir kryptį padiktuoja pats vakarėlis ir jo tema, bet improvizacija vaidina didžiausią vaidmenį.
Ignas: Tiesa, improvizuok, kiek nori, bet „Technotronics“ premikso su jumis „Gargare“ grodamas neišdrįsiu uždėti.
O kada pirmą kartą visi kartu grojot?
Kastis: 2007-ų vasara, „Atari“ tūsas „Forum Palace“ terasoje Mindaugo karūnavimo proga. Labai gerai prisimenu veiksmą, nes tai buvo visiškas „Revolution 909“ vibe‘as Vilniuje, įskaitant ir tūsą vaikančią policiją, suimančią ir gabenančią didžėjus į komisariatą. Cha ca, trūko tik spec. būrio, besileidžiančio sraigtasparniu!
Trio ir Mindaugo karūna
Creep
Trio ir Mindaugo karūna
Ignas: Kur čia pamirši. 4-tą ryto su Benua ir Šmitu važiavau už grotų pasėdėti, ten aš buvau kalčiausias. Nuotaika tikrai gera buvo.
Donatello: Tada buvo tikras reivas, visi norėjo šokti iki ryto, policija muzikos išjungti niekaip nesugebėjo. Pritildydavom, tada vėl pagarsindavom. Tokių akimirkų neįmanoma pamiršti, dėl jų verta gyventi.
Ar kada esate skaičiavę, po kiek DJ setų esate sugroję solo, dviese, trise?
Kastis: Tikslios suvestinės neturiu, bet apytiksliai spėju, kad solo bus apie 400, su Donatello – apie 150. Trio – retenybė. Manau, daugiausiai penketas kartų per pastarąjį dešimtmetį.
Ar visi trys esate vienodai pajėgūs visose didžėjavimo srityse? Ar visgi kiekvienas turite savo stiprybių? Kokios jos?
Kastis: Visi trys esame pakankamai skirtingi, kiekvienas turime savų privalumų ir savitai siekiam sužavėti bei užburti klausytoją. Mano atveju dominuoja precizika ir nuoseklumas muzikos parinkime bei miksavime – visuomet tokiu publikos būrimo būdu žavėjausi ir nuo pat pirmojo savo seto to siekiau.
Donatas turi dovaną sprogdinti netikėtai, jis mėgsta dinamiškesnį muzikos parinkimą. Jam tai puikiai sekasi, o grodami drauge vienas kitą papildom. Jis – dinamika, aš – nuoseklumu. Mūsų skambesys skiriasi nedaug, todėl bendrą rezultatą pasiekti nėra sudėtinga. Abu siekiame palikti įspūdį.
O Ignas visuomet mėgo energiją nuo pat pirmų akordų – laiko apšilimui jis negaišta. Jo grojimas – energija čia ir dabar.
Ignas: Kasčio stiprybė – ilgi ir kruopštūs miksai, primenantys auksinę progressive house erą, nuo kurios ir pradėjome „Exit“ klubą. Aš taip groti negaliu, dažniausiai viskas juda aplink ir man reikia judėti pačiam. Donatello muzika ne mažiau išskirtinė – guminė gerąja prasme, labai elektroninė ir kokybiška. Ar aš turiu stiprybių – teatsako mano draugai.
Donatello: Kiekvienas didžėjus yra unikalus. Unikalumas – tai raktas į sėkmę. Konkrečias mūsų savybes įvardinti sunkoka, bet muzikinis skonis šiandien aiškus ir grynas kaip niekad. Negrojame identiškos muzikos. Kastis – giliau ir nuosekliau, Ignas – labai energingai, aš – kuo įvairiau, siekiu apjungti kuo daugiau įvairių skambesių.
Ar užvėrus „Exit“ vartus tas skambesys pasikeitė?
Donatello: Mano skambesiui tai įtakos neturėjo. Žinau, kas man patinka šiuo metu, ir laikausi tos linijos nepriklausomai nuo klubų uždarymų ar atidarymų.
Kastis: Mano skambesys nesikeičia. Mano skambesys esu aš.
Ignas: O mano kinta pastoviai. Norisi kažko naujo. Stebiu, kas žmonėm patinka ir kaip jie reaguoja – tai keičia ir mano kolekciją. Juk negrosi to paties per tą patį, jei matai, kad tik tave vieną kabliuoja. Po „Exit“ Kaune išvažiavau į Palangą – atsisakiau deep gabalų, pradėjau groti agresyviau, bet melodingiau. Dar daugiau akordų ir dar statesni rifai! Steve Angello mane gadina!
Kaip manot, kur šiuo metu pasidėjo visi „Exit“ gerbėjai, eidavę į klubą kiekvieną šeštadienį? Ar pasirinko konkurentus, ar pakeitė stilių, ar tiesiog laukia, ką pasiūlysit?
Kastis: Sunku pasakyti kur jie, bet tikiu, kad jiems viskas gerai ir jie, kaip sakei, laukia, ką pasiūlysim. Taigi „Muzika“ bus puiki proga surinkti juos į vieną vietą ir parodyti, kad tebėra mums svarbūs ir nesiruošiame palikti jų be mūsų muzikos.
Ignas: Dauguma jų „tuose Londonuose“ arba bent Vilniuje. O Kaune nėra ir nebuvo konkurentų. Būkim atviri, Kaune liko tik barai.
Donatello: Jie išsibarstė, tačiau praeis laiko, ratas apsisuks ir visi vėl ieškos to paties, kaip prieš penkerius metus. Tokie dėsniai. Viskam savas laikas. O šiuo metu, matyt, žmonės linkę linksmintis baruose, kur įėjimas nemokamas.
Kurie metai buvo „Exit“ aukso amžius?
Kastis: Manau, „Exit“ auga su lyg kiekvienu savo veiklos tarpsniu. „Exit 3.0“ bus to irodymas. Aukso amžius tęsiasi tol, kol savo veikloje bei savyje randi aukso vertės ir paskatos tęsti. Padėtis rinkoje kinta, bet noras tobulėti išlieka. Vadinasi, vis dar tas pats aukso amžius.
Ignas: Nereikia savęs apgaudinėti, kad „va, anksčiau tai buvo kitaip, draugiškiau...“. Viskas, ką darei 18-os, atrodo, buvo geriau. Taip nėra, tiesiog metams bėgant prarandam entuziazmą ir energiją. Aš neprarandu. Kiekvieni metai man geresni už praėjusius, ir klubui– taip pat. Aukso amžius tik ateina.
Didelis klubas užsidarė, kaip tai paveikė Kauno situaciją apskritai? Ar dabar mieste valdo mažos, „barinės“ erdvės? Ar yra vietos naujiems klubams, didžėjams, madoms?
Kastis: Vietos didžėjams yra ir po „Exi“ pasitraukimo iš Kauno, jos buvo ir klubui veikiant. Klubinė kultūra stabtelėjo, tam, kad susivoktume realybėje, o pasitenkinantiems tik „barinėmis“ erdvėmis įtakos neturėjo ir šis stabtelėjimas. Viskas yra pakankamai dinamiškas procesas ir šiuo metu tikiu, kad klubinėje kultūroje prasideda savotiškas renesansas. Vėl atsiranda susižavėjimas neįprastomis erdvėmis, originaliais sprendimais. Turint omenyje, kad mūsų clubberių karta keičiasi, kitokie ir jų poreikiai šioje stadijoje. Viskas prasideda nuo pradžių ir toliau tik augimo linkme... Viskas tik į gera.
Taigi „Gargaras“. Kaip manot, ar ne per didelė tai erdvė tokiam miestui, kaip Kaunas, turint omenyje, kad organizatorių pasirinkta kryptis toli gražu nėra pop ir commercial? Kaip patiems ten patinka, kokiuose renginiuose buvot, ką pastebėjot vertingo, įdomaus, koreguotino?
Kastis: „Gargaras“ tik įrodo mano anksčiau išdėstytas mintis, kad žmonėms reikia neįprastų erdvių ir muzikos pateikimo kitaip. Jų vizija tikrai nesiderina su pop ir komercija, bet tai ir yra gerai ir reikalinga. Gerbiu drąsias idėjas ir inovacijas, nes tai verčia viską, kas susiję su tuo, judėti tinkama linkme. Pagirtinas ir jų noras žvelgti kitaip, ir pasiūlyti klausytojams kiek kitokį skambesį, ir atlikėjus, kuriu nesame girdėję Lietuvoje. Net neabejoju, kad „Gargaro“ erdvė puikiai tinka ir geriems reivams su masėmis žmonių, sukančių savo marškinėlius ant iškelto piršto, che che... Būtent tokią nuotaiką ten ir atsivešim.
Ignas: Neteko būti „Gargaro“ renginiuose. Tačiau mes laukiam savo gerbėjų, ne „Gargaro“. Bent 1000, manau, jų turim Kaune. Labai norėčiau tikėti.
Donatello: Sveikintina, kad žmones žiūri plačiai, masto įdomiai ir nekasdieniškai. Tos industrinės patalpos tikrai turi kažką savito. Manau, ir vieno kambario butas gali būt per didelis, jei neturi gebėjimų suorganizuoti jame padoraus pre-party arba afterparty. Tikiu kad žmonės, kurie atidarinėjo šią vietą, geba kur kas daugiau, nei tai. O mes savo ruožtu padarysime viską kad, kaip toje pasakoje, ateitu 1000 ir 1 mūsų gerbėjas.
Kodėl būtent gruodžio 16, būtent ten? Koks susibėgimo tikslas? Ar tai bus labiau legendinis vakaras, ar 2011 skambesio pikas, muzikinių metų įvertinimas?
Kastis: Data spontaniška, o tikslas šio renginio mūsų trijų vienodas. Muzika, kuri mus vienija ir viena nepamirštama naktis Kaune su tais, kuriuos ji vienija. Turim čia įdirbį ir jaučiam poreiki. Turim nora surinkti visus savo gerbėjus į viena vieta ir išlieti emocijas taip, kaip tai darydavome sausakimšam klube. Geriausiu dalyku negalima pamiršti, juos reikia puoselėti. Jokiu legendų, tik tai, kas nauja, ir tai kas budinga mums.
Donatello: Svarbiausias datos kriterijus – mūsų užimtumas. Dėl šio renginio atsisakėm visų gruodžio pasiūlymų Kaune. Tikslas – didžiausias Kauno klubinis renginys šia žiemą. Tik 3 vietiniai vardai ir jokių barjerų skambesiui. Grosim tai kas labiausiai mus veža, nepamiršdami slaptų ginklų.
Kaip kaunietė, gyvenanti sostinėje, turiu paklausti – kuo skiriasi Vilniaus ir Kauno publikos? Ir klubai?
Donatello: Skirtumų nėra daug, visi lietuviai gražūs žmonės. Gal tik, sakyčiau, vilniečiai yra visko persisotinę ir sunkiai reaguoja į tokius renginius, kurie Kaune ir kitur būna anšlaginiai. Kalbu būtent apie mūsų muziką.
Tiesą sakant, retai lankausi Vilniuje, tačiau, kiek dabar tenka matyti, tikro klubo čia nėra. Visos vietos kažkiek primena paskubom įrengtas patalpas – tam, kad greitai užsidirbtų pinigų ir užsidarytų. Manau, čia atsirastų vietos vienam rimtam, koncentruotam klubui, turinčiam ilgalaikį verslo planą. Tokiam klubui, į kurį žmonės važinėtų iš kitų miestų.
Daug grojate ir likusioje Lietuvoje, skirtingai nuo daugelio jūsų kolegų. Iš kur tas poreikis aplankyti mažesnius miestus? Šviečiamieji tikslai ar noras užgrobti neužkariautas teritorijas, kol to nepadarė kiti? Kuriuose miestuose jus šilčiausiai priima, kaip skiriasi publika tarp jų?
Kastis: Važinėjam šviesti ateinančios kartos. Mūsų muzikai poreikis ten tikrai yra. Jau aplankiau beveik visą Lietuvą ir tikrai žinau, kad yra labai daug muziką jaučiančių ir šiltai ją priimančių jaunų žmonių. Jie vertina tai, o mums toks priėmimas yra didelis pasitenkinimas. Reikia nešti savo žinia žmonėms, kurie kol kas neturi galimybes išgirsti tavęs taip dažnai, kaip jiems to norėtųsi, ir ką gali žinoti, gal dalis iš jų ateity bus ištikimiausi tavo gerbėjai, ko aš ir siekiu.
Donatello: Grojame, nes yra poreikis ten groti. Žmonės laukiau mūsų nuoširdžiai, rašo per „Facebook“, drąsesni ir paskambina, teiraujasi, kada vėl bus renginys. Tokio nuoširdumo didmiesčiuose jau seniai nebėra.
Žemių užgrobti nenorime, grojame kiekviename iš mažesniu miestu vos 2-3 kartus per metus, tad likusį laiką mielai siūlau kitiems Lietuvos didžėjams. Tikrai, išsineškit savo muziką už didmiesčių ribos. Nes grojant ir būnant tik ten labai lengva užsistovėti ir užpelkėti.
Ignas: Groti mažesniuose miestuose man yra vienintelė galimybė juos aplankyti. Kupiškis, Jurbarkas ar Biržai – šiais metais juos pamačiau ir labai tuo džiaugiuosi. Smagu į naujas vietas nuklysti, bet labai smagu ir grįžti namo. Tarkim, į Kauną. Kiekviena duobė Raudondvario plente – miela. Už poros savaičių sprogdinam „Gargarą“ su vėjeliu.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS