Londonietis Rory Phillips! Interviu prieš šeštadienio trenksmą
Rory Phillips - tikras naktinio Londono drugelis. Rezidavęs dešimt metų gyvenusiame Erolo Alkano klube „Trash“, vėliau sėkmingai peršoko į „The End“ – jame „Trash“ atgimė pirmadieniais, pavadintais „Durrr“. Jau keli mėnesiai ir ši Londono vieta nebeveikia, tiesa, „Durrr“ vis dar sublizga šen bei ten - ir visada su Rory. Jis dar ir remiksuoja, į setus įpina keistų ir netikėtų roko bei elektronikos iškasenų, o geriausia yra tai, kad jau šeštadienį šoks ir dainuos kartu su „Metal on Metal“. Žinoma, „Gravity“. Vilioju į klubą pokalbiu apie Londoną. Beveik.
Ką tik pasirodė išties šaunus tavo remiksas grupei „White Lies“. O ar vedi apskaitą, kiek iš viso kūrinių esi perdirbęs?
Smagu, kad patiko! Manau, išleistų yra apie penkiolika. Dar penki ar šeši taip ir neišvydo dienos šviesos, nes įrašų kompanijoms greičiausiai neatrodė per daug šokdinantys.
Ar smagiau remiksuoti roką, ar elektroniką?
Abu smagu. Roką perdirbti, tiesa, daug sunkiau, nes reikia sukapoti ir perdėlioti viską, ką gauni, be to, ritmas roke „žmogiškas“, ir tai tikrai jaučiasi palyginus su elektroninės muzikos tikslumu.
Grodamas neretai išmeti į šokių aikštelę senų, bet neįtikėtinų kūrinių. Ar juos žinai nuo anų laikų, ar atkasi šiandien?
Visaip būna. Groju ir kūrinius, kuriuos mėgstu nuo mažų dienų, ir tokius, kuriuos ką tik atradau, nors jiems jau dvidešimt... Nuolat einu per įrašų parduotuves ieškodamas naujų senų kūrinių. Manau, tai vienas nuostabiausių dalykų muzikoje. Niekad neatsitiks taip, kad būtum girdėjęs viską.
Esi apšildęs nemažai svarbių grupių ir atlikėjų. Kas buvo įspūdingiausia?
Kai dar veikė „Trash“, kartą teko apšildyti legendinius pankus „Suicide“. Tai man tikrai buvo garbė.
Rezidavai „Trash“, kol neužsidarė, tuomet vakarėliai atgimė kaip „Durrr“... Kur tau patiko labiau? Ir kuo skyrėsi „Trash“ bei „The End“ periodai?
Tikrai negaliu pasirinkti. Tai kaip bandyti nuspręsti, ar labiau patinka „Joy Division“, ar „New Order“. Tiek „Trash“, tiek „Durrr“ vakarėliai buvo tam tikri etapai, ir nors Trash truko gerokai ilgiau, abu jie talpino šimtus nuostabių akimirkų. „Durrr“, tiesa, buvo labiau šokiniai, be to, kas savaitę grodavo gyvos grupės.
Pažvelkim į dabartį. Kokia tavo mėgstamiausia nauja vieta Londone?
Ypatingai liūdžiu dėl to, kad gausybė šaunių vietų pastaruoju metu tik ir užsidarinėja. Na, nepaisant to, netoli mano namų yra naujas puikus baras „Dalston Superstore“. Jame tvarkosi vaikinai, pagarbos nusipelnę vakarėliais „Disco Bloodbath“ ir „Trailer Trash“. Jautiesi kaip Niujorko centre, bet pakanka ir Rytų Londono kvapo.
Londone tu jau seniai insideris. Ar miesto gyvenimas juda gera, ar į bloga kryptimi?
Dabar laikai gana tamsūs. Kaip jau minėjau, daugybė gerų vietų iš žemėlapio dingsta, o ekonominės krizės dėka vakarėlių organizatoriai daug mažiau rizikuoja, nei prieš porą metų. Visgi esu įsitikinęs, kad, kaip ir anksčiau, iš viso šito gims kažkas nuostabaus.
Ko labiausiai pasiilgsti, kai būni ne Anglijoje?
Fish and chips ir arbatos „PG Tips“.
O ar lauki ateinančių Londono olimpinių žaidynių?
Nelabai man rūpi. Nebent dartai taptų olimpine sporto šaka!
Tavo myspace mačiau, kad galima įsigyti smagaus dizaino marškinėlių su tavo vardu. Populiari prekė?
Taip, jau antrą partiją pardavinėjam. Manau, tuo ir baigsiu, tuomet pasiūlysiu kažko naujo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS