KiNK: „Sėkmei reikia būti pasiruošus. Mano atveju pasiruošimas truko tikrai ilgai“
KiNK pasirodymas penktadienio „Jäger Blow-Out“ buvo šviesesnis ir pozityvesnis, bet, manau, emocine prasme vienas karštesnių ciklo įvykių iki šiol! Itin eklektiškas ir nebijantis labai stiprių nuotaikų ir žanrų svyravimų savo pasirodymuose. Na, gyvas yra gyvas.
Gyvastis iš bulgaro tryško ir pasirodymo metu (po to feisbuke rašė, kad tai buvo viena geriausių naktų šiemet – gal ne visai melavo?), ir dar prieš jį, vakare, po soundcheck’o, kai susėdom pasikalbėti. Jau beveik tradiciškai pokalbis buvo planuotas anksčiau ir internetu, bet ir vėl tradiciškai matau, kad akis į akį pavyko daug nuoširdžiau. Net ne viską KiNK prašė publikuoti – pasakojo, kad kitiems metams turi įdomų projektą, bet nenori prisiplepėti. Na, ir tegu. Užteko ir to, kas juodu ant balto. Patirtis kalba lūpomis, verta įsidėmėt ne vieną istoriją.
Beje, kad šį prodiuserį dar kartą pamatysime Lietuvoje vienaip ar kitaip pasivadinusį, aš praktiškai neabejoju. Daug kas jį mėgsta ir vertina, ir daug kas prisikviesti bandė. Dabar bus lengviau.
Fonui – anksčiau šiemet pasirodžiusio KiNK albumo „Under Destruction“ sempleris.
Smagu tave čia turėti!
Man irgi smagu. Jau porą kartų su grojimais esu apkeliavęs pasaulį, ir Lietuva – viena nedaugelio šalių, kurioje iki šiandien neteko lankytis. Jaučiu, kad jūs daugeliu aspektų artimi bulgarams, tad net šiek tiek gėda, kad vis nesutapdavo norai ir galimybės.
Aną savaitgalį grojai Maskvoje vykusiame „Boiler Room“. Tiesioginė transliacija turbūt kelia daugiau jaudulio nei įprastas klubinis gig’as?
Tai buvo mano atras gyvas pasirodymas „Boiler Room“. Ir viskas buvo labai gerai! Esu patenkintas, tiesa, iš pradžių jaudinausi, nes su gyva elektronika niekada negali žinoti, kas nutiks tarp tų visų kabelių. Be to, pirmasis mano kartas projekte buvo labai sėkmingas, tad, manau, žmonės buvo užkėlę vertinimo kartelę. Nesu tikras, ar pavyko ją peršokti, bet man pačiam tikrai patiko. Be to, jaudulys suteikė adrenalino, energijos...
Primink, kur pirmąkart grojai „Boiler Room“?
Londone. Ten viskas buvo kitaip. Nedidelė salė, rūsys... Maskvoje viskas labiau posh ir tuo pačiu tikrai kokybiška. Techniškai – daugiau nei idealu. Tenykščiai promoteriai yra susiradę gerus rėmėjus, tad, pavyzdžiui, filmavimo įrangą galėjo išsinuomoti pakankamai aukštos klasės.
Publika man irgi patiko – po pasirodymo teko girdėti atsiliepimų iš tų, kurie stebėjo transliaciją, kad nelabai gera buvo, bet man jų energija labai patiko.
Žinai, aš nelabai esu girdėjusi apie jokį kitą sėkmingą elektroninės muzikos atlikėją iš Bulgarijos – na, dar žinau „1000 Names“ (beje, jie ką tik pristatė naują klipą kūriniui „The Caravan“). Bet ir viskas. Papasakok, prašau, kaip tau pasisekė išgarsėti tarptautiniu mastu? Ne vienam lietuviui tai visai rūpi.
Sakoma, kad sėkmė – tai ir sunkus darbas, vedantis iki pasiekimų, ir atsitiktinumas. Sėkmei reikia būti pasiruošus. Mano atveju pasiruošimas truko tikrai ilgai.
Techno ir house susidomėjau dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, daugiau nei prieš 20 metų. Tuo metu Bulgarijoje ekonominė situacija nebuvo labai gera – na, ir dabar nėra –, tad negalėjau sau leisti pirkti daug plokštelių ar įrangos. Pats prodiusuoti ir didžėjauti pradėjau tik apie 2000-uosius.
Iki 2005-ųjų siuntinėjau demo, kaip ir visi, kažko siekiantys. Deja, nelabai sekėsi. Ir visiškai netyčia man padėjo toks interneto draugelis, gyvenęs Braitone. Jis mane suvedė su britiška leidykla, ir 2005-aisiais pasirodė pirmoji mano plokštelė. Mūsų scenoje vinilas – tai vizitinė kortelė. Namo iš jo nenusipirksi, bet...
Tiesa, pirmasis mano leidinys nebuvo labai sėkmingas. Pasirodė dar pora, ateitis lyg ir nieko gero nežadėjo. Bet vėl įvyko sutapimas, susijęs su internetu... „Myspace“ susipažinau su britu Neville Watson. Kartu padarėm gabalą, net neplanavom niekam jo siūlyti, bet „Rush Hour“ atrado... Ir išleido. Na, ir būtent tai atidarė daugelį kitų durų.
Po to sekė tolesnis darbas. Turėjau būti produktyvus ir pastovus, tuo pačiu lankstus ir atviras idėjoms bei pasiūlymams. Pavyzdžiui, aš nelabai norėjau rengti gyvus pasirodymus, nes buvau didžėjus, bet pasidaviau įkalbinėjimams, pačiam pradėjo labai patikti, ir būtent už tai mane daug kas dabar žino.
Išsiplėčiau... Reziumuojant – reikia daug dirbti ir ieškoti galimybių. Kito recepto neturiu.
Kaip į tavo sėkmę reaguoja namie likę draugai ir kolegos? Ar niekas nepavydi?
Oi, ne. Jokio pavydo. Dar nuo 2000-ųjų priklausau vienai Sofijos DJ komandai, esam geri draugai. Dažnai grojam kartu – kai tik turiu laisvą savaitgalį, beveik visada prisijungiu prie jų. Nepasakyčiau, kad Bulgarijoje esu superžvaigždė, bet savo scenoje jaučiu tikrai didelį palaikymą. Draugai mano sėkme didžiuojasi, ir man dėl to tikrai smagu.
Kalbant apie tai, kad tarptautinėje rinkoje bulgarų nėra daug... Na, talentų mes tikrai turime. Bet, kaip sako vienas mano draugas, nedaug tokių pakvaišėlių, kaip aš, kurie savo svajonei galėtų dedikuoti ilgus metus darbo. Man prireikė beveik 20-ies metų!
Taigi dabar esi tik muzikantas. O kuo anksčiau užsiėmei?
Pagal išsilavinimą esu tapytojas. 1999-aisiais įstojau į universitetą, studijavau grafinį dizainą ir animaciją. Apie 2000-uosius, kaip ir sakiau, ėmiau gilintis į muzikos kūrimą. Ėmiau iš to šiek tiek užsidirbti – žinai, muzika TV vinjetėms, reklamoms… Tai, aišku, nebuvo labai stabilus pajamų šaltinis, bet man niekada labai daug pinigų ir nereikėjo.
Esu ir popatlikėjus paprodiusavęs. Įdomus buvo gyvenimo periodas – man popmuzika neįdomi ir jos neklausau, bet buvo visai smagu tai kurti. Taip atradau naujus prodiusavimo metodus, išmokau elgtis su vokalais ir instrumentais. Žiūrėjau į tai kaip į treniruotę.
Dabar, pasitreniravus, viskas paprasčiau ar dirbi dar daugiau?
Dabar galiu sau leisti kurti tik tai, kas patinka pačiam. Įgyvendinau savo svajonę, bet darbo ir toliau labai daug. Kai kam atrodo, kad tarptautinė karjera – tai tūsas visą savaitgalį ir atsigavinėjimas po jo, bet aš sau neleidžiu per daug atsipalaiduoti. Po pasirodymo vietoj afterio susirenku žaislus ir einu į viešbutį miegoti. Darbo dienomis tobulinu gyvą šou, bandau studijuoti naujas software ir hardware platformas.
Miegas man labai svarbus ir jo trūkumas yra vienas nedaugelio mano profesijos minusų. Žinoma, į nieką savo veikos nemainyčiau. Šiemet bandau sau leisti daugiau pailsėti, tad vieną savaitgalį per mėnesį negroju, lieku Sofijoje. Ir žinai ką? Pasiilgstu klubų! Lyg ir gerai būtų pamiegoti, bet ne, renkuosi vinilus ir einu groti su draugais…
Sofija. Kodėl apsisprendei likti joje, o ne kraustytis į tankesnę elektroninės muzikos kūrėjais vietą? Juk tikrai esi turėjęs tokių minčių.
Priežasčių daug. Iš esmės esu šioks toks tinginys… Sofijoje – mano draugai, mergina, tėvai. Čia galiu kalbėti savo kalba, o artimieji man padeda darbuose. Pavyzdžiui, tėvai gelbsti tvarkantis su mokesčiais.
Tiesiog lengviau, o ir pigiau, juk Bulgarijoje gyventi palyginus tikrai pakankamai pigu. Ypač uždirbant vakarietišką algą. Vietoj to, kad mokėčiau didelius pinigus už nuomą Londone ar kur kitur, investuoju juos į savo studiją.
Minusų irgi yra. Pagrindinis – skrydžiai. Tiesioginių iš Sofijos beveik nėra, tad keliaudamas sugaištu daug laiko. Tad nenorėčiau pažadėti, kad visą gyvenimą praleisiu gimtajame mieste...
Ar Sofijos promoteriai, norėdami tave pasikviesti į renginį, turi kreiptis į tavo agentą?
Tu ką? Iki šiol jiems to niekada neprireikė. Su agentu esam sutarę, kad su gigais Bulgarijoje tvarkausi pats. Su geriausiais šalies promoteriais – „Metropolis“ – esame seni bičiuliai. Jų renginiai gana dideli, bet tikrai kokybiški. Kadangi esame draugai, jie mano situaciją gerai žino ir nekviečia per dažnai. Ne kas mėnesį. Bet kai pasako, kad reikia, aš padarau viską, kad ten būčiau. Esu dėkingas jiems už ilgus palaikymo metus, tad ar galėčiau atsakyti?
Na, o su savo DJ komanda tiesiog nueinam į barą ir pasisiūlom pagroti. Ir grojam. Paprastai.
Ką klausei, kai buvai paauglys?
Į elektroninę muziką atėjau ne per Chicago house ar Detroit techno. Pirmi elektroniniai garsai, kurie mane užkabino, buvo toks cheesy vokiškas projektas U96.
„Das Boot“!
Tikrai taip. Na, ir KLF patiko, tik nežinojau, kaip tokia muzika vadinasi. O „Das Boot“ privedė iki aistros techno, nors realiai tai EDM kūrinys. Dar patiko „2 Unlimited“! Bet labai trumpai, gal porą mėnesių…
Dar Bulgarijoje leisdavo tokias vokiškas Detroito įtakoto skambesio kompiliacijas „Hype“, jų dėka sužinojau apie Joey Beltram ar Richie Hawtin. Tada „Future Sound of London“ su „The Prodigy“...
Tokios štai mano įtakos, gana eklektiškos. Beje, klausydamas muzikos jau paauglystėje galvodavau, kad va, patinka pradžia, pabaiga, bet kūrinio vidurį, jei galėčiau, pakeisčiau. Ilgai neturėjau tam tinkamos įrangos, bet darydavau tokius keistus edit’us su kasetiniu magu. Bandydavau „pagerinti“ muziką, žinai.
O kokie atradimai tave džiugino 2014-aisiais? Metai jau baigiasi, pats laikas asmeniniams topams.
Oi, sunkus klausimas. Vartoju daug muzikos, perku daug vinilų, tik sunkiai įsimenu vardus... Identifikuoju pagal viršelius. Tuoj pagalvosiu.
Metų hightlight’as – prodiuseris The Cyclist. Jo LP „Flourish“, pasirodęs „All City Records“, yra visiškas žudikas! O atradau šį artistą per jo kitą projektą „Buz Ludzha“.
Dar nuo 2013-ų seku tokį paslaptingą veikėją Gesloten Cirkel, šiemet jam buvo stiprūs raw techno ir house metai. Tikiuosi 2015-ais pagaliau pamatyti jį už pulto.
Dar noriu paminėti D-Ribeiro, jauną didžėjų iš Roterdamo. Keliskart jau grojome kartu, jis žiauriai techniškas. Neseniai klausiau jo būsimo leidinio „Purple Ghost Dance“, jis pasirodys „Meda Fury“. Visiškai nerealus funk primaišytas šokių skambesys.
Į kokį pirkinį studijai esi investavęs daugiausiai pinigų?
Modulinis sintezatorius, tiksliau, visa sistema. Tai instrumentas, kurį, pirkdamas įvairius elementus, konstruoji pats. Bet čia toks gyvenimo projektas... Jau nebesuskaičiuoju, kiek tūkstančių išleidau – tikrai ne vieną ir gal jau ne 10, bet tai – tik pradžia. Tai yra ir bus didžiausia investicija. Bet ji tikrai vertinga. Konstruodamas sistemą supranti, kaip gimsta ir veikia garsas, taip pat ir technika. Nepigus hobis, ir keliantis priklausomybę, bet labai įdomus.
Esi išleidęs daugybę singlų ir tik vieną albumą. Kaip manai, ar šis formatas, ypač kalbant apie elektroninę muziką, vis dar veikia?
Na, dabar mes visi greito maisto valgytojai. Pats labai mėgstu albumus, tik nelabai beturiu laiko jų klausyti. Ir laiko, ir koncentracijos pritrūksta. Mėgstu klausyti muzikos tokiose platformose, kaip „YouTube“. Kaip ir daugelis kitų DJ, vertinu pirmas 20 sekundžių, tada vidurį ir pabaigą. Tiek pakanka, kad nuspręsčiau, ar gabalas geras. Su albumu taip nepažaisi – skamba banaliai, bet kiekvienas albumas yra istorija, ir ne be reikalo kūriniai juose sudėti tokia tvarka, kokia sudėti. Nenorėčiau, kad šis formatas išnyktų. Ir neišnyks – leidyklos linkusios juos leisti. Juk daug turinio vienu metu.
Dar kai ką galiu pasakyti šia tema. Prieš kurį laiką draugui siunčiau ką tik baigtą kūrinį. Jo reakcija buvo: „O, geriausias gabalas, kurį išgirdau per pastarasias dvi savaites!“. Pagalvojau, nieko sau, o aš mėnesį užtrukau jį darydamas.
Nepaisant to, kad parduoti save nėra taip paprasta, reikia džiaugtis tuo, kad pasaulis interneto dėka yra vienas. Yra daug galimybių prisistatyti, pasirodyti, koncertuoti. Dabar ne blogiau, dabar kitaip, tad reikia būti kūrybingiems. Toks mano požiūris.
---
Būtume dar kalbėję ir kalbėję, bet „Jäger Blow-Out“ vyrai išsivežė KiNK į radiją. Iki kitų susitikimų!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS