Druskininkai laimėjo
„Kaimynų nėra“ visgi pasivertė į „kaimynų truputį yra“. „Chaplin“ terasa, vakar taip ir neprikvietusi pilno kiemo į atidarymą, veiksmą beveik iki nulio turėjo nutildyt dar prieš pirmą nakties. Vadinasi, tiesiai per vidurį Monikos Liu pasirodymo, kurių ir šiaip negausu.
Daug gausiau girdžiu ir matau Jazzu – vakar jai su Leonu ir buvo patikėta kilni misija atidaryti vasarą. Buvo klaikiai šalta, o jau su niekuo nebesumaišoma jų lyrika strigo ne tik vėsoje, bet ir kreivame garse. Gerbėjai neliūdėjo – tik patys muzikantai. Ir tai turbūt ne visi.
Nusivylimas ištiko, kai prasidėjus Jazzu ir Leono šou nubėgau į Vasaros terasą – galvojau, dar viena ausim „BrassBastardz“ pasiklausysiu. Deja. Lygiai devintą prasidėjęs koncertas užtruko valandą, ir ne daugiau. Kaimynai, policija, visa tai jau tampa kasdienybe. Todėl deduosi į galvą, kad jei Vasaros terasa rašo „21 val.“, tada ir yra tikroji pradžia.
Tik atėjusi į „Chaplin“ sulaukiau klausimo, ar aš dar negirta, ir kadangi rankoje laikiau mašinos raktus, po pasilakstymo senamiesčiu praėjus dar kokiai valandėlei ir Jazzu nulipus nuo scenos gabenau ja į Druskininkus. Mat Vidis su Basanovu groti „Dangaus skliaute“ pradėjo anksčiau, žodžiu. Lietuva maža.
Atvykus į vietą pasitiko iš viso trys policijos ekipažai! „Dangaus skliauto“ apsauginiai su šypsenom aiškino, kad čia mes kalti - neva klubo viduje kai kas labai smarkiai Justės reikalavo, teko reikalautojus išmesti, o šie ėmė skundus rašyti. Lietuva ne tik maža, bet ir graži!
Klube buvo wow. Nelabai kaupina, bet emociškai – trim aukštais. Todėl, kad grojo svečiai. Atvykėliai. Nors ir iš netolimo Vilniaus, vis tiek. Laukimas buvo toks, kaip „Galaxy“ prieš penkerius metus Zabielos. Jazzu beveik iškart šoko ant scenos, ir tai buvo palydėta orgazminiais keismais ir dūsavimais.
Bendrų Justės, Vidžio ir Mario dainų nėra tiek daug, tad programa truko vos pusvalandį. Nereikėjo nieko raginti kelti rankas ar pritarti – visi viską mokėjo lyg surepetavę penkiskart. Masyvu ir revoliucinga. „Revolution“ skanduotės ir buvo garsiausios. Pavydas, baltas pavydas neišlepintiems druskininkiečiams.
Kalbos eina, kad prieš ir po „koncerto“ vakarėlis nebuvo labai jau ypatingas ar geras. Man to pusvalandžio užteko per akis. Ką veikti šiandien vakare?
Diena tuo tarpu buvo gaiviai niujorkietiška. Paskaita apie kultūros plėtros galimybes „Fluxus Ministerijoje“, kurią skaitė geriausio iš mano aštuonių kovą aplankytų muziejų Niujorke – New Museum – direktoriaus pavaduotojas John Hatfield, ir knygos apie SoHo „Illegal Living“ pristatymas Jono Meko centre. Pasikalbėjau ir su Hatfield, ir su Jono Meko atžalom. Su jais – apie vaikystę SoHo ir buvimą Fluxus vaikais. Greitu metu visa tai taps viešais tekstais. Negali gi žmogus visą laiką rašyti apie reivą.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS