Jacques Gaspard Biberkopf: „Apskritai atsargiai žiūriu į žodžius „daina“ ir „muzika“
Ėmusį skambėti kartu su pirma ir stipriausia Lietuvos beatmakerių banga, bet ne visiškai joje, Jacques Gaspard Biberkopf prieš keletą metų esu pavadinusi vaikščiojančia muzikos biblioteka ir enciklopedija. Iš tiesu sunkiai projektuoju situaciją, kurioje jis, pavyzdžiui, apie naują atlikėją sužinotų iš manęs. Visgi iš kažkur Gediminas vos užgimusius, tiksliau, susintetintus skambesius traukia, įkvėpia ir transliuoja. Pats ir sintetina!
Scenoje yra buvęs vienas, su Kudirka, Suckmafinger ar „AVaspo“, leistas „Ritmo kovose“ ir įmiksuotas „Night Slugs“ šefo Bok Bok, o netrukus vilniečiai turės progą pirmieji išgirsti ir išjausti naują Jacques Gaspard Biberkopf programą. Po to lauks didelis nuotykis Londone, o dabar turiu daug klausimų šiam lietuviui, gyvenančiam Berlyne, bet šiuo metu vėl esančiam Vilniuje.
Beje, kodėl Gediminas yra Jacques Gaspard Biberkopf, galima išsiaiškinti atsivertus mano užvestą Lietuvos DJ vardyną. O vietoj standartinio artisto portreto Jacques Gaspard Biberkopf atsiuntė menininko Joe Hamilton būtent šiam tikslui jam padovanotą darbą.
Koks buvai paauglystėje? Ar identifikavai save su kokiomis nors subkultūromis?
Šeima mano nomadiška, tai nuolatos keitėm gyvenamas vietas. Buvau prastos sveikatos. Save mačiau kažkur tarp repo ir radikalių kairiųjų. Daug skaičiau. Iš tiesų nelabai radau vietos. Man rodos, iš ten noras ir kurti, skaptuoti erdvę sau. Panašiai skaptuojančius radau Brolį su Kudirka.
Kas buvo ar yra didžiausi tavo mokytojai?
Sunku pasakyti. Bene labiausiai moko unikaliai pasaulį jaučiantys žmonės. Žinoma, daugiausiai išmoksti iš tų, su kuriais gyveni ar kuri. Pamatuoti sunku, muzikaliai bene daugiausiai pasisėmiau iš Vlado Dieninio, Kudirkos, pastaruoju metu – iš Kuedo.
Kaip naują stotelę po Vilniaus pasirinkai Berlyną. Kaip priėmei šį sprendimą? Ar rinkaisi tarp kelių vietų?
Pamenu, buvau nepakeliamai pavargęs nuo Vilniaus, nedaug gyvybinės energijos bebuvo likę. Berlynas – utopija nepritampantiems savo krašte. Norėjau ten važiuoti. Gavau darbo pasiūlymą, o darbo reikėjo – išvažiavau. Apsivertė.
Ar su muzika susiję visos tavo veiklos, o gal turi ir negarsinių hobių?
Ne, ne visos. Negaliu susikoncentruoti į vieną veiklą, per daug ambicijų ir pernelyg sunku suvaldyti smalsumą.
Pastaruoju metu įdomus renginio – įvykio formatas. Paroda, spektaklis, performansas, koncertas, festivalis, konferencija. Įdomu, kaip konstruojama šita patirtis, tiek socialiniais ir kultūriniais, tiek praktiniais aspektais. Tinkamomis aplinkybėmis tai gali būti labai transformatyvi patirtis. Manau, šių formų sintezės, arba tarpinės būsenos, yra labai įdomios.
Dirbi su Berlyne dar anksčiau už tave įsikūrusių lietuvių Erikos ir Liezhuvio kūrybine erdve „Panke“. Kokios tavo pareigos ir kaip vyksta darbas, kokie iššūkiai?
„Panke“ – mano dieninis darbas. Padedu Liežuviui ir Erikai įgyvendinti jų viziją, prižiūriu programą ir padedu ją įgyvendinti. Įdomu stebėti vietą kaip sistemą, kokia kultūra apie ją lipdosi, jos dalyvius, padėti brandinti kuriamą kultūrinę nišą. Daug išmokau.
Kaip ir praktiškai visoje vakarėlių ir kultūros ekonomikoje, pagrindinis iššūkis iš esmės yra pinigai.
Kas tau Berlyne nepatinka? Kas skatina maištauti ir elgtis savaip?
Berlynas, toks, koks jis yra ar buvo nėra labai sustainable modelis. Viskas ganėtinai laikina, visi tik svečiai arba praktikantai. Didelis art school‘as. Nedaug kas skaičiuoja – visos iniciatyvos ir žmonės, freeridinę tą pigią Berlyno utopiją, turi pasitraukti iš miesto, nes atsiranda ambicingesnių ir galingesnių jėgų. Vyksta sparti miesto transformacija – verslininkai kuria stabilesnius finansiškai modelius, nei menininkai. Šiek tiek vargina kultūrinis perteklius ir didžiulė segmentacija, trumpas žmonių attention span'as, bet tai turbūt duona didmiesčio.
Viena iš priežasčių, dėl kurių pagaliau prisiruošiau pasibelsti pas tave su klausimais – būsima gyvos tavo programos premjera „Despotin ☍ Club“ įvykio metu „Opium“, kovo 27-ą. Kaip trumpai apibūdintum tą programą, koks jos kontekstas?
Trumpai sunku. Paskutiniu metu viena pasikartojančių kūrybinių hipotezių ar motyvų – kapitalizmas kaip viena varomųjų gamtos jėgų. Šiuo metu Wall Street‘as ar Fedex‘as yra vienos pagrindinių varomųjų evoliucinių jėgų. Biržos kreivės atvirkščiai proporcingos rūšių nykimo tempams ir kitiems ekosistemų pokyčių aspektams. Pamąstau, kad kai kurie iš kūrinių – tai tam tikra spekuliatyvi ekologija – vaizduoju realiai galimas ar jau esamas ekosistemas ar tam tikrus jų pėdsakus.
Taip pat bandžiau gilintis į materialumo simuliavimą skaitmeniniame pasaulyje, ir kaip tos pačios simuliacijos grįžta į IRL bei ten gyvena. Kaip muzikantui, aišku, įdomu garso funkcija tam. Kuo toliau, tuo mažiau galiu atskirti garso šaltinį – ar tai smartphone’as, notificationas, ar kažkas beldžia į duris.
Galėčiau labai ilgai plėstis, bet dažniausiai, tokie konceptai labai savaip persiteikia per subjektyvią ir estetizuojančią instrumentinės muzikos prigimtį, taigi vis tiek labiau lieka tam tikru klausytojo veidrodžiu.
Kokią gyvų pasirodymų patirtį turi? Ar skiriasi nusiteikimas, savijauta prie DJ pulto ir atliekant gyvą programą?
Idealiu atveju didžėjavimas – susitapatinti su minia ir tada nusitempti į ekstremalesnę patirtį. Muzika, kurią groju, gal net ne tiek svarbi, kiek patirtis.
Gyvai groti teko įvairiomis formomis, tiek neplanuotų improvizacijų, tiek skrupulingai suplanuotų programų. Paskutiniu metu viskas linksta link didelio išankstinio pasiruošimo, svajonė – kažkas tokio Robert Henke praktika – groti iš garsisto vietos ir vizualią patirtį žiūrovui kurti kitokiais būdais, ne isterišku kūnu ant scenos.
Klubinė ir koncertinė kultūra istoriškai atsirado iš tų pačių vandenų kaip ir teatras, įdomu jas vėl sugretinti. Įdomu ir frustruoti nusistovėjusius koncerto kanonus ir žiūrovo scenos pajautimą ir ekspektacijas. Biberkopf‘as – labiau aplinka, nei subjektas.
Jei bandyti palyginti šitas formas, labiau skiriasi erdvės pajautimas – būdamas didžėjaus pozicijoje labiau jauti erdvę ir žmonių energijas, kai koncertinio pasirodymo metu susikoncentruoji į save, instrumentą, garsą ar kitus muzikantus. Outrospekcija ir introspekcija.
Ko labiausiai bijai – scenoje ir ne joje?
Dažniausiai pačios scenos techninių limitų, interjero ir architektūros. Tiek ant scenos, tiek turbūt gyvenime bijau žmonių, kurie labai gerai žino, ko nori.
Esi dirbęs su Mesijumi, regėjom jūsų projektą „O!“. Ar tai tavo vienintelis bandymas jungti muziką ir tekstą, raides, simbolius? Ar projektas turi ateitį?
Neturiu pakankamai kantrybės tam, kad leisčiausi per visą sudėtingą muzikos leidimo ceremoniją, norisi judėti į priekį. Dabar sunku pasakyti, kokia projekto ateitis, turime įdėjų kaip tą vaiduoklį atgaivinti, bet šiuo metu abu esame ganėtinai užsiėmę savo veiklomis. Aišku, projektas smarkiai numylėtas, gaila. Gal užbaigsim tada, kai Žygis nebedirbs reklamoje, arba kai aš pats ten pradėsiu dirbti.
Yra vienas „O!“ kūrinys leak’inęs – Petro (Nes Vis Tiek Čia Mano Gyvenimas) mikse, aplipdytas kitų kūrinių nuotrupom.
Su tekstu dirbau ir „AVaspo“, ir šiek tiek teatre, taip pat įdomu ir garsų semantika instrumentinėje muzikoje, rasti paveikius garsinius ir muzikinius simbolius – tobulinti ir plėsti muzikos kalbą.
Papasakok apie leidyklą „Knives“, kuri pristatys tavo būsimą leidinį, kas irgi yra, nors ir netiesioginė, pokalbio priežastis, Kaip minėjai, tai bus debiutinis leidyklos įrašas. Ar paprasta pasitikėti leidykla, kuri kol kas neturi bagažo, ar visgi tai lemia asmenybės?
„Knives“ yra Joe Shakespeare ir Kuedo leidykla. Patraukė ne tiek asmenybės, kiek nubrėžta ambicinga ir nesuvaržanti ideologija ir planai. Aišku, ir jų abiejų – Kuedo – kaip kūrėjo, o Joe Shakespeare – kaip „Motto Publishing“ knygyno atstovo Berlyne – darbai gerai žinomi. Komanda, supanti juos, irgi kompetentinga. Pirmą kartą pasirodė, kad verta investuoti save į tai.Buvo vaisinga patirtis dirbti kartu, ypač džiaugiuosi, kad kuriant artwork‘ą koloboravom su vienu mano favoritų šiuolaikiniuose menuose, kuris originaliai įkvėpęs nemažą dalį leidžiamos muzikos – Joe Hamilton.
Kuris iki šiol tavo leidinys buvo sėkmingiausias ir kaip pats interpretuoji žodį „sėkmė“?
Pirma tikslingiau paklausti, kaip interpretuoti žodį „leidinys“? Kaip Soundcloud‘o upload‘as mažiau leidinys nei Bandcamp‘as ar vinilas? Įdomi sukonstruota hierarchija. Standartus formuoja vakarų medija, taigi tokiais kanonais šitas leidinys – bus ir vinilas – debiutinis.
Kūrinio sėkmės – subjektyviai kalbant – yra keli lygiai. Labiausiai džiugina, kai priartėji prie tam tikro beveik gąsdinančio tikrumo, kuris nėra tik muzika ar daina, kuris yra priimtinas šitoms formoms. Džiugina, kai ir klausytoją išveda už kalbos ir jis nustoja kategorizuoti – „šokių“, ar „parodų“ muzika, kad ir kas tai bebūtų. Apskritai atsargiai žiūriu į žodžius „daina“ ir „muzika“.
Jei atmintis manęs neapgauna, esi kol kas antrasis – po Mamiko Motto – lietuvis svarbios organizacijos „NTS Radio“ rezidentas. Tai puiku! Kaip pavyko užmegzti kontaktą, kas jį inicijavo? Kokią žinutę transliuosi savo laidose?
Vienas „NTS Radio“ kuratorių prieš metus paprašė mikso – padariau. Nemažai pasikalbėjom iš esmės apie radijo transliacijų formą ir kūrybinės platformos kūrimą tokiame radijuje. Nemažai įdėjų sutapo. Stoties viduje tas miksas kažkaip užviralino. Parašė direktorius ir pasiūlė daryti laidą.
Galvojau, kokios laidos klausyčiau podcastų ir miksų galybės akivaizdoje – nusprendžiau bandyti formos galimybes tokio ganėtinai konservatyvaus šituo atžvilgiu „NTS“ kontekste ir išspausti kiek įmanoma vertės.
Į laidą žiūriu panašiai kaip žiūrėčiau į albumo ar radijo pjesės konstravimą. Kadangi jaučiuosi atsidūręs tam tikros scenos epicentre, bandysiu kiekvienoje laidoje turėti bent po du svečius, kurie man padės tai konstruoti – nustatau jiems tam tikras sąlygas ir prašau jų savaip tai interpretuoti, o pats formuoju jungiantį naratyvą. Aišku, svečius kol kas labiau renkuosi pagal tai, ar visų pirma jaudina jų muzika, o ne tai, kaip jie įgyvendins planą. Bet norisi išbandyti ir pačius svečius. Prašau jų kiek galima daugiau naudoti savo sukurtą muziką. Žodžiu, algoritmai užrašyti, intensyviai pildomas kalendorius – turėsiu įdomių ir garbių svečių. Labai labai nekantrauju išgirsti, kaip svečiai tai interpretuos ir kuo tai pasibaigs.
Laurel Halo ir Ben Frost. Tikrai didingi vardai greta tavojo balandį Londone. Kaip suprantu, toks sutapimas neatsitiktinis, nes visi priklausot tai pačiai agentūrai? Ar pats jauti to svarbą, ar Laurel ir Ben tau tiesiog dar vieni atlikėjai tą vakarą?
Smagu, abiems didelė pagarba. Pripažinsiu – šiek tiek awkward, bet taip proto ribose.
Pabaigai turim vietos pagyrimams. Kokie lietuvių kūrėjai tave džiugina?
Džiugina apskritai bet koks kūrybinis polinkis! Labiausiai norėtųsi įvardinti draugus, bet, gal kad ir su šiokia tokia perspektyva į ateitį, jaudina Donatas Tubutis, Monika Janulevičiūtė, Liucija Kvašytė, Lina Lapelytė ir Julijonas Urbonas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS