„Vilnius Music Week“: Be sėkmės receptų, bet jų ir nereikia
Laikydamasis taisyklių nebūtinai kažką pasieksi, ir tikrai nieko nepasieksi kopijuodamas sėkmės istorijas. Vilnius nėra Londonas, ir netgi ne Talinas. Muzikos ir jos verslo istorijoje, besitęsiančioje čia ir dabar, dalyvauja daug puikių žmonių, ir būtent dėl jų ši industrija – ar postindustrija – gyvuoja.
„Vilnius Music Week“ rugsėjo 5-8 dienomis šiemet vyko antrąkart. Lietuvių ir kaimynų grupių koncertų programa susitapatino su „Sostinės dienomis“ (nors muzikai norėtųsi atskiro dėmesio, ne to, sumišusio su mugėmis ir riestainiais). Taip pat penktadienį ir šeštadienį vyko muzikos verslo dalyvių konferencija.
Lietuvoje grojusių žvaigždžių fotoparoda "Muzika akims" konferencijos rėmuose atidaryta penktadienį
Lietuvoje grojusių žvaigždžių fotoparoda "Muzika akims" konferencijos rėmuose atidaryta penktadienį
Dvi ankštoje (bet šviesioje, kas po praėjusios konferencijos kino teatre tik džiugino) Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejaus salėje praleistos dienos minčių lavinos nesukelti negalėjo. Ar daug nauja išmokau klausydama paskaitų, diskusijų, pasakojimų apie vadybą, teisę, meną, įrašus, spaudą, politiką, eksportą, bet iš tiesų apie muziką? Ne, nemanau, kad tokias konferencijas reikia vertinti konkrečių žinių kiekiu. Tiesiog įdomu. Ir, taip, dažniau įdomu tiems, kurie stebi iš šalies, padeda, skatina, o ne tiesiog kuriantiems ir tuo besimėgaujantiems. Muzikantų – mano spėjimu – konferencijoje buvo mažuma. Gal ir gerai. Tegu jie kuria, o vadybininkai – vadybina.
Beveik visi konferencijoje svečių teisėmis dalyvavę užsieniečiai man paliko aktyvių, žingeidžių žmonių įspūdį. Tokių, kurie nori dalintis savo idėjomis ir tiesomis, ir, svarbiausia, patys jomis tiki. Ir gyvena muzika. Mūsiškiai gi į mikrofoną nevengė dalintis ir nuoskaudomis, kad „nėra čia grupių, vertų kontrakto su major leiblu“, ar „na mūsų valdžia tai tik klasiką remia“, ir panašiai. Visur juk tas pats, o ir major leiblas tikrai nebūtinai yra tai, dėl ko reikia kovoti. Aišku, jei tikėjaisi išgirsti konkrečių sėkmės formulių – kaip rasti gerą agentą, pasirašyti gerą kontraktą ir užkariauti pasaulį – atsakymų konferencijoje negalėjai rasti. Nebent tokį aptakų – reikia gero turinio.
Du įdomiausi žmonės, kuriuos pamačiau ir išgirdau „Vilnius Music Week“, neskaitant lauktojo Bill Brewster – tai muzikos vadybininkė Sally Gross (netrukus publikuosiu išsamų pokalbį su ja) ir „Tallinn Music Week“ jau šeštus metus organizuojanti Helen Sildna. Dvi talentingos savo srityse moterys, kurios muzikai paskyrė savo gyvenimus pačios nelipdamos ant scenos ir nelaukdamos šlovės. Viskas dėl muzikantų. Ir klausytojų. Įkvepia! Pavyzdžiui, Helen Sildna, kalbėdama apie festivalių reikalus, visiškai atvirai pasakojo, kiek daug laiko reikia skirti mokant valdžios atstovus, įtikinėjant juos, kad muzika irgi gali būti verslo dalis, o ne tiesiog tikėtis, kad kažkas tiesiog bus geras. Taip, „Tallinn Music Week“ šiandien palaiko ir finansų, ir turizmo ministerijos. Ir netgi nepaisant to tas renginys atrodo neįtikėtinai profesionaliai.
Ko pasigedau konferencijoje? Savaime aišku, dėmesio elektroninei muzikai (vėlgi nekalbant apie Bill Brewster) ir jos pasiekimams. Juk jei vis tokio pat indie roko grupės į užsienio žurnalistų dėmesio lauką tikrai nepateks, beats ar house kūrėjai – tikrai gali. Ir patenka. Nors masteliai čia kiti ir pelno procentas tūrbūt popvadybininkams neaktualus.
Matas Petrikas
Matas Petrikas
Galima sakyti, elektronikai artimas buvo ir „Soundcloud“ atstovas Matas Petrikas. Pradėjęs nuo pasakojimo apie savo ir Kryžiaus duetą „Exem“, kuris grojo techno nebūdamas pasauliniame techno žemėlapyje, jis gana greitai mus atvedė į šiandieninį internetą, kur bet kokio žanro kūrėjui lengva rasti bendraminčių ir save į tą bendrą katilą įpiešti. Jei naudojiesi „Soundcloud“, kažko nauja turbūt neišgirdai. Įdomus faktas – nuo pirmos dienos elektroninei muzikai ištikimoje sistemoje šiemet pagal kūrinių skaičių ėmė pirmauti hiphop ir r&b. Nors ir tai – elektronika, kai pagalvoji.
Dar norėjosi kažkokio konkretesnio Lietuvos muzikos scenos pateikimo, apibendrinimo. Būtų buvę įdomu sužinoti, kiek mūsų šalyje veikia leidyklų, agentūrų, kiek yra koncertų salių, kiek tiksliai vyksta festivalių, ar viso to užtenka, ar per daug. Manau, tokia industrijos konferencija – vieta būtent savo darže apsižiūrėti, ne tik iš kaimynų patarimų prašyti. Kitąmet?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS