Danai „WhoMadeWho“: universalūs ir visai ne daniški
Įprasta kalbėti apie „skandinavišką skambesį“, liaupsinti regiono klimatą, palankų talentams... Iš dalies ši teorija yra net labai teisinga. Bet Skandinavijos muzikantai nėra vienos bangos atstovai, toli gražu – daugelis net labai unikalūs. Kaip ir „WhoMadeWho“, atidarę rudens sezoną Vilniaus Katedros aikštėje. Netipiškas pasirinkimas „Sostinės dienoms“, netipiška ir danų, bet ne daniškos grupės istorija.
Nepavyktų su pora žodžių išsitekti ir apibūdinant dešimtmetį jau atšventusio trio skambesį – tai diskotekų rokeriai, roko diskotekininkai, electropop’eriai, mylintys gitaras, sintezatorius, ir – patys to neslepia – įkvėpę niujorkietiškų madų. „Prajodantys“ net nejautriausią minią. Dainuojantys ir šokantys į gerbėjų jūrą. Netgi braukantys gitaros stygas šampano buteliu... Taip, tai šou, bet jis tik pabrėžia kokybišką muziką, o ne maskuoja talento trūkumą.
Trumpame pokalbyje rugsėjo 6-osios vakarą didžiosios „Sostinės dienų“ scenos užnugaryje, griaudint „Colours of Bubbles“ koncertui, su „priekiniais“ grupės nariais Jeppe Kjellberg ir Tomas Høffding (trečiasis, būgnininkas Tomas Barfod, į gastroles paprastai nevyksta – Vilniuje irgi viešėjo jaunesnis jo kolega) panagrinėjome kūrėjo tapatybės pasauliniame kontekste temą. Kai kurios mintys skamba labai jau pasitikinčiai savimi, bet, aišku, žmogus turi tokią teisę, kai viską argumentuoja savo patirtimi...
Jūsų grupės pavadinimas kilo nuo AC/DC albumo...
Ir daugiau nėra jokio ryšio!
Bet ar AC/DC apie jus žino? Gal bandėte su jais susisiekti?
Ne. Šiaip mūsų pavadinimo istorija gana klasikinė – jau buvome įrašę muziką, skambino iš leidyklos, klausė, ką gi užrašyti. Kolega krepšyje rado kažkokios nežinomos australų grupės plokštelę, ir pasiskolinom jos pavadinimą. Ir viskas. Tai, kad paauglystėje kiek AC/DC ir paklausydavom, niekaip su pavadinimu nesusiję.
Šiemet savo jėgomis išleidot jau penktą savo albumą „Dreams“. Tai pirmas kartas, kai nesinaudojote leidybinės kompanijos paslaugomis. Kodėl?
Savarankiškas darbas labiausiai buvo mūsų vadybininko svajonė. Jis to siekė ir tikėjo mumis, o mes – juo. Kaip grupė niekuomet nejautėm jokių kūrybinių suvaržymų, apie kuriuos galbūt pasakoja kiti DIY kelią pasirinkę atlikėjai. Visi nuo pat pradžių žinojo, kad „WhoMadeWho“ daro tik tai, ką nori.
Kuriose šalyse parduodate daugiausiai albumų?
Pagrindiniai pirkėjai gyvena Vokietijoje, Danijoje ir Prancūzijoje, bet esame žinomi visur. Daugelyje kraštų galime užpildyti koncertų sales. Tai – prabanga ir garbė.
Kokia jūsų universalumo formulė?
Mums pasisekė jau pačioje pradžioje, išleidus pirmąjį albumą, kuris nebuvo prikimštas hitų, bet skambėjo gaiviai ir sudomino daug viso pasaulio hipsterių. Prie sėkmės prisidėjo ir daug patirties turinti leidykla „Gomma“.
Šiandien turėjau progą išgirsti jūsų tėvynainių „Efterklang“ sėkmės istoriją – grupės narys Rasmus dalyvavo „Vilnius Music Week“ konferencijoje. Jis pasakojo, kad Danijoje grupė nedomino nieko ir pirmuosius gerbėjus rado Belgijoje. Ar jūsų istorija panaši?
Panaši, ir tai moderni H. K. Anderseno pasakos apie bjaurųjį ančiuką, sugrįžtantį gulbe, interpretacija. Kaip jau minėjom, pirmą albumą išleidom Vokietijoje ir nuo pat pirmos dienos nesikoncentravom į konkrečią šalį, tuo labiau gimtąją.
Mūsų muzika gyvesnė, fiziškesnė, labiau elektroninė nei tai, kas tuo metu skambėjo Danijos scenoje. Ten visi rokeriai verkdavo. Nebuvome jokio Kopenhagos judėjimo dalis, tad natūralu, kad praėjo kokie penkeri metai, kol tapome žinomi ir namuose.
Ar dėl to niekada nebuvo liūdna?
Daniją karjeros pradžioje matėme kaip valstiečių, turinčių prastą skonį muzikoje, šalį. Galbūt tai snobiška, bet nemanėm, kad mums ten vieta. Dabar situacija pasikeitė, žmonės atviresni mūsų skambesiui, tad namuose groti smagu ir netgi savotiška privilegija.
Jei, nors tai visiškai nesvarbu globaliame kontekste, nori tapti superžvaigžde savo šalyje, turi kurti masėms tinkamą muziką. Jei nori būti savimi ir toliau groti savo keistą kūrybą, geriau žvalgytis svetur.
Ar kildami karjeros laiptais išlepote? Na, ar pailgėjo reikalavimų koncertų organizatoriams sąrašas?
Mes pradėjome labai rimtai ir jau karjeros pradžioje sąrašas buvo užtikrintas. Per daug jo nekoregavome, nors kai dabar pasakei, supratom, kad reikėtų. Šiaip nesam labai išrankūs. Bet visuomet prašom trijų butelių šampano. Nusižiūrėjom tai iš belgų „Soulwax“ – jie taip gražiai atrodydavo užkulisuose, kostiumuoti ir su taurėmis... Ir iš tiesų, nesvarbu, koks blogas oras ar vėlyvas metas, šampano taurė padeda pasijausti kažkaip kilmingiau!
Visai neseniai jūsų kūrinį „Hiding in Darkness“ remiksavo lietuvis Mario Basanov – beje, irgi daug populiaresnis svetur, nei namuose. Kaip rinkotės atlikėjus, kuriems patikėjote savo muziką?
Šį darbą atliko mūsų būgnininkas, didis elektroninės muzikos mėgėjas ir žinovas. Pasitikime jo skoniu, remiksų rinkinio, išleisto kompanijoje „Ellum“, rezultatai tikrai geri.
Mačiau, kad ir konkursą remiksuoti kūriniui „Heads Above“ paskelbėte. Ar jau yra įdomių rezultatų?
Paskelbėme dar tik prieš porą dienų, bet bus smagu pasiklausyti, ką žmonės atsiųs. Vienai praėjusio albumo dainų irgi rengėm tokį patį konkursą, ir rezultatai buvo nerealūs. Labai daug skirtingų požiūrių ir stilių, oho, pasauly tikrai daug talentingų žmonių.
Esu kažką viena ausimi girdėjusi ir apie „WhoMadeWho“ DJ setus.
Čia irgi mūsų būgnininko užsiėmimas. Mes to nedarome, esame labiau atlikėjai, nesinori „chaltūrinti“ ir tiesiog sumesti du kompaktus, nors daug kas taip daro.
DJ kultūra labai įdomi, geriems didžėjams reikia daug įgūdžių ir muzikos išmanymo. Tai visai kitoks muzikos pateikimo ir klausymo būdas. Gerbiame tai ir tuo pačiu tobuliname save toje srityje, kuri mums labiau sekasi – gyvi pasirodymai.
Tad jei pamatysi mus už DJ pulto kokiam kube po 10 metų, žinok, kad tai darom tik dėl užmokesčio. O ką, atvažiuoji, pavakarieniauji, nueini į klubą, uždedi asistento paruoštą miksą, išgeri… Ir dar gauni daug pinigų!
Interviu išspausdintas pirmajame (2014 10) žurnalo N WIND numeryje.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS