Robert Henke („Monolake“): „Ar galima teigti, kad pieštukas blokuoja rašytojo talentą, nes juo patogu rašyti? Priešingai – fantastiška, kad yra priemonių, prieinamų visiems“
Prieš 18 metų elektronikos pasaulyje pirmąkart pasigirdo „Monolake“ pavadinimas – iki dabar jau keliskart jį regėjome afišose Vilniuje. ŠMC dar 2001-ais smalsiausi turėjo progos išgirsti duetą, vėliau tai tapo Robert Henke soliniu projektu, kartais abstraktesniu, kartais konstruktyvesniu, visuomet erdvišku ir gaiviu.
Buvo „Elektrodienos“, buvo „Sutemos“, o Robert Henke gyvenimas ir kūryba eina vis toliau. Lapkričio 7-ąją vėl tame pačiame ŠMC, festivalio „Gaida“ rėmuose, vokiečių kūrėjas pristatys naujausią ir bene išsamiausią audiovizualinį savo projektą „Lumière“. Apie jį interviu stengiausi domėtis nedaug – geriau pamatyti ir suprasti, tiesa? Bet klausimų šiam artistui vis dar turiu begales... Ir tikrai norėčiau tapti jo studente.
Foto: Andreas Gockel
Tavo biografijoje rašoma, kad paauglystėje intensyviai klauseisi „Oxygene“. Ar Jean Michel Jarre ir buvo pagrindinė tavo gyvenimo kelio priežastis?
Nesu tikras, ar būtent jis tapo priežastimi, bet „Oxygene“ tikrai turėjo tam daug įtakos. Jei ne ši, tai vėlesnė elektroninė muzika būtų padariusi tą patį. Nesiekiau eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo Jean Michel Jarre, tiesiog atradau visiškai naują sau pasaulį. Suvokiau, kad muzika gali būti ne tik pop dainos ar simfonijos forrmato, kad skambesį gali išgauti ir mašinų pagalba.
Ar tavo kūryba – eksperimentų ir tyrimų rezultatai, ar tiesiog savo eiga keliaujantis projektas, kurį palieki vertinti ir galbūt pratęsti interpretuojant klausytojams?
Viskas, ką aš veikiu, egzistuoja todėl, kad man patinka tai veikti. Gera būti studijoje ir atrasti naujų detalių gerai pažįstamoje struktūroje ar pagaliau ištaisyti klaidą, trukdančią sklandžiai projekto eigai. Man patinka idėjos virtimo rezultatu procesas ir, be abejo, kartais norisi pasidalinti savo atradimais bei sulaukti jų įvertinimo. Kai kurie mano projektai kitiems turėjo daug įtakos – pavyzdžiui, darbas su „Ableton Live“. Kiti galbūt svarbūs tik ištikimiausiems gerbėjams. O dalis iki šiol nepaliko studijos, nes dar nėra tam paruošti.
Sakyčiau, tavo muzika ir moksliška, ir meniška – ar toks balansas egzistuoja ir paties sąmonėje?
Stengiuosi būti atsargus su terminais „moksliškas“ ar „tyrinėjimas“. Per daug kūrėjų tokias etiketes klijuojasi, ir per smarkiai gerbiu tikrąjį mokslinį darbą, kad irgi taip elgčiausi.
Svarsčiau apie fizikos studijas, žinau, kaip vyksta mokslinio darbo procesas. Visgi savo meną labiau siečiau su inžinerija. Geriems inžineriniams sprendimams būtinas estetikos suvokimas, ir tai akivaizdu rezultate. Konstruoju savo įrangą pats, man patinka žaisti su įdomiais objektais – jei pavyksta sukurti geras priemones, jaučiu įkvėpimą jas naudoti.
Kalbant apie rezultatus elgiuosi taip, kaip visi. Išbandau, klystu, atrandu ir stengiuosi tapti rafinuotesniu. Tuo pačiu nebijau rizikos, kuri visuomet egzistuoja tyrinėjant naujas idėjas.
Esi grojęs (o ir tavo muzika skambėjo) pačiose įvairiausiose lokacijose. Nuo rimtų akademinių erdvių iki tiesiog naktinių klubų. Ar tau svarbu vieta, kurioje pasirodai? Ar svarbi publika – blaivi ji ar apsvaigusi? Sėdinti kėdėse ar besivoliojanti žolėje? Ar galvoji apie jos atlikimo laiką ir vietą kurdamas muziką?
Kai kurie mano performansai ir instaliacijos reikalauja ypatingų lokacijų ir apie tai daug galvoju dirbdamas. Bet, rašydamas muziką, mąstau ir apie tai, kaip ji skambės per įvairias garso sistemas. Šiuose apmąstymuose yra vietos ir publikai, kurią įsivaizduoju esant vienoje ar kitoje lokacijoje.
Kokia didžiausia ir mažiausia auditorija, kurioms esi grojęs? Tai svarbu?
Sunku įvardinti didžiausią – gal apie 20 tūkstančių. Mažiausią irgi nelengva. Pamenu vieną koncertą devyniasdešimtųjų pradžioje Šveicarijoje – ten ypatingai nesutapo salės dydis (labai didelė) ir žmonių kiekis (penki, įskaitant barmenus).
Svarbiau, nei kiekis, man yra publikos kokybė. Pasirodyti prieš saujelę kritiškų žmonių gali būti sunku, o prieš dešimt tūkstančių nusiteikusių linksmintis – lengva.
Ką manai apie su korporacijomis dirbančius muzikantus?
Negaliu teisti, nes nesu jų vietoje. Nemanau, kad tai faina, bet ką gali žinoti, kaip elgčiausi, jei būtų susiklostę kitaip? Iš esmės man nepatinka faktas, kad gaiviojo gėrimo gamintojas jau beveik uzurpavo visus didžiuosius muzkos renginius. Nemanau, kad tai ilgainiui pasitarnaus scenai. Viskas ima atrodyti taip pat, o madingumas – dar ne galutinis tikslas.
Esi dėstęs, o gal ir dabar vėl tai darai. Spėju, tai reiškia, jog tiki sistemiškos edukacijos galia. Ar pats svarbiausias gyvenimo pamokas visgi išmokai universitete, ar už tradicinės švietimo sistemos ribų?
Mokytojų mano gyvenime buvo įvairių – nuo visiškų sadistų iki labai atsidavusių, palaikiusių ir padėjusių išsiaiškinti, kas gi aš esu. Tad taip, matau gero išsilavinimo prasmę ir tikiu, kad tai yra raktas į sėkmę daugelyje lygmenių. Labai daug išmokau iš kelių artimų draugų – turbūt daugiausiai iš tų, kuriems ilgą laiką nepritardavau.
Kaip manai, kodėl kai kurie – gal net daugelis – žmonių tiesiog išauga iš muzikos? Ant mėgstamų albumų nusėda dulkes, koncertus keičia kitos pramogos, koncentruojamasi į šeimą, pinigus, karjerą – atrodytų, lyg klausytis muzikos yra kažkaip nebrandu. Taip pat pridedu ir klausimą apie tai, ar tavo klausytojai auga su tavimi, ar visgi jaunėja?
Mano gerbėjų amžiaus amplitudė labai plati. Kai kurie galėtų būti mano seneliai, kiti – dukros ar sūnūs. Tai smagu.
Apskritai jaučiu, kad muzika prarado svarbą kai kurių žmonių gyvenime. Dėl to, kad dabar ji turi daugiau dėmesį nukreipiančios konkurencijos – tai žaidimai, socialiniai tinklai. Kai pats buvau paauglys, muzika buvo svarbi mano identiteto dalis, padėjusi apsispręsti, kas aš ir su kokiais žmonėmis turėčiau bendrauti. Dabar ji turbūt nebe tokia aktuali, nors iš tiesų nežinau. Nekalbu apie „žvaigždes“, kalbu apie muziką apskritai.
Ar su amžiumi, turėdamas daugiau patirties, tampi ir išmanesnis, greitesnis, intuityvesnis – kalbu apie darbą?
Ne, nes kuo daugiau žinau, tuo labiau abejoju prieš darydamas tai, kas jau buvo padaryta šimtą kartų. Taip, nes labai tiksliai žinau, ką padaryti, kad pasiekčiau konkretų rezultatą. Manau, iš esmės dabar užtrunku ilgiau, bet ir mano projektų apimtys išaugo.
Prieš keletą metų oficialiai nustojai dirbti su „Ableton Live“. Skaičiau, kad dėl to, jog norėjai daugiau laiko skirti menui. Visgi gal galėtum prisiminti, kodėl apskritai pradėjai dirbti su šiuo projektu? Ar išpildei savo tikslus?
„Ableton“ įkūrėjas yra mano buvęs partneris iš „Monolake“ – Gerhard Behles. Turėjome daug bendrų idėjų apie tai, kaip muzika galėtų būti kuriama kompiuteriu, tad buvo visiškai natūralu, jog prisijungiau. Oficialiai su projektu nebedirbu, bet svarbiausias idėjas vis dar aptariame vėlai vakare susėdę bare. Nuolat susuitinku su Gerhard, tad neformaliai vis dar esu „Ableton“ dalis. Tai mums daug daugiau nei verslas. Tai dalis mūsų istorijos ir to, kuo tikime.
Esu mačiusi marškinėlių, ant kurių „Ableton“ logo interpretuotas kaip „Disableton“. Suprantu, kodėl gali kilti tokios mintys – galbūt kai kurie mato „Ableton“ kaip kūrybiškumo bloką, nes programą tiesiog patogu naudoti?
Ar galima teigti, kad pieštukas blokuoja rašytojo talentą, nes juo patogu rašyti? Priešingai – fantastiška, kad yra priemonių, prieinamų visiems. Negi turi būti turtingas ar pažinoti reikiamus žmones tam, kad įrašytum kūrinį? Esu labai laimingas, kad toks elitistinis muzikos verslo požiūris – jau praeityje.
„Lumière“ pagrindas buvo perrašytas jau po premjeros festivalyje „Unsound“ pernai rudenį. Kodėl? Ar šis projektas tobulinamas ir toliau?
„Lumière“ man buvo drąsus žingsnis – nusprendžiau įgyvendinti audiovizualinį projektą, kiekvieną kurio detalę sukursiu pats. Teko daug gilintis į tai, ką noriu padaryti ir kodėl. Taip, procesas vis dar tęsiasi, pakeliui keletas didelių ir net radikalių pakeitimų. Per praėjusius metus „Lumière“ atlikau beveik 20 kartų, tad dabar daug geriau suprantu, ko iš šio projekto noriu. Bet tam reikia labai daug prograuoti iš naujo, deja. Visgi neabejoju, kad tai atsipirks! 2015-ųjų kovą planuoju „Lumière II“ premjerą Paryžiuje, Pompidou centre.
Tavo puslapyje surašyti visi projektai, kuriuos esi sukūręs. Jų daug! Ar bet kurį galima būtų išvysti vėl, ar dalis visgi vienkartiniai, pritaikyti konkrečiai vietai ir laikui?
Daugelis performansų potencialiai gali vėl vykti. Kai kuriuos reikėtų adaptuoti, bet taip, jie gali atgimti net po ilgo laiko.
Ar domiesi atsiliepimais apie savo darbus?
Žinoma, įdomu, ką galvoja kiti, bet esu išmokęs pamoką, kad visiems neįtiksi. Daug svarbiau už oficialias apžvalgas yra tai, ką mano geri draugai.
Kaip sekasi Vilniaus diskotekininkams turbūt labiausiai pažįstamam tavo projektui – „Monolake“? Mačiau pasirodymų kalendorių, o kaip su nauju albumu?
Dalį laiko nuolat skiriu naujiems kūriniams, planuoju vieną po kito išleisti keletą vinilų. Tuomet, tikrai taip, albumas. Bet lygiai taip pat svarbu, o gal net ir svarbiau, šiuo metu man yra „Lumière II“.
Ar tiki, kad muzika – ir kitos meno formos – netolimoje ateityje, kai bus suprogramuoti emocijų algoritmai, galės gimti vien robotų ir kompiuterių smegenyse? Ar visgi be žmogaus neapsieisime?
Kompleksiškas klausimas. Dabartinė dirbtinio intelekto fazė jau leidžia sukurti sistemą, kuri parašytų vidutiniškai gerą bet kokio žanro kūrinį. Bet kam to reikia? Meno grožis gimsta iš sulaužytų taisyklių. Santvarkos pažeidimas – tai magija, kurios kol kas negali atkurti jokia mašina, nes tam nepakanka muzikinio išsilavinimo. Tam įtakos turi socialinis, istorinis, politinis, subkultūrinis, etninis, religinis, seksualinis kontekstai. Kol su jais neišmoks susidoroti, jokia mašina nesukurs naujo meninio pareiškimo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS