Vibracijos, Vingio parkas ir daug pliusų
Viskas lyg ir neblogai. Penktadienį sostinės siūlės braškėjo nuo kalendoriaus įrašų, tiesa, naktinė realybė buvo kiek kuklesnė ir visi visur tilpo ar net vietos įsivaizduojamiems draugams paliko. Šeštadienis – toks post-penktadieninis, sekmadienis tuo tarpu ilgas ir šiltas. Su General Levy iškart po krepšinio čempionato finalo, ne kasdien, oi, ne kasdien tokios pramogos!
Maratonas tęsiasi –pirmadienį net dviejų terasų užsidarymai. Vasara baigiasi šiandien, na, tiksliau, čempionatas baigėsi vakar. „Vienuolyno kiemas“ prieš „Vasaros terasą“, ką renkiesi tu? Aš, bendrai kalbant, lieku prie pastarosios. „Vienkiemyje“ neatradau nieko tokio, ko nebūčiau pažinojusi anksčiau, o vis tildomas garsas garbės dar jokiam vakarėliui nepridėjo. Kaip bebūtų, šiandien už prieglobstį padėkoti galima spėti abiem kiemams, o tada – eiti į „Gorky“, kur Boyfriend su draugais rezga kažkokį tamsų pirmadieninį veiksmą. Bet ši mano blogo rubrika labiau apie tai, kas buvo, nei apie ateitį, todėl grįžtu į rugsėjo 16-ąją.
Startavau retai lankomoje, bet savo programa dažnai akį užkabinančioje vietoje – menų fabrike „Loftas“. Jau vienuoliktą žmonių čia buvo daugiau, nei kokiam intelektualiam renginy apskirtai susirenka, ir labiau pasipuošusių, nes, matyt, rečiau į miestą išeina. „Joks didžėjus“ Vee klijavo opusą prie opuso (Adele, „Hot Chip“, „The Prodigy“, „Kings Of Leon“, „Beastie Boys“ ir daug toliau) ir paniškai priminė The Gaslamp Killer, „Nosignal“ vidžėjai nepriekaištingai manipuliavo daugiasluoksniu diodų ekranu, visa tai į vieną tūrį klijavo „Jägermeister“, kurio renginys tai ir buvo. „Jäger Vibrations“. Savo laiku ir savo vietoje. Nesulaukiau pagrindinių žvaigždžių „Stanton Warriors“, bet visi, kas duetą pasitiko, breaks legendas už pozityvą gyrė nemeluodami. Į „Loftą“ norėję, bet iš anksto bilietais neapsirūpinę, paprasčiausiai nebetilpo. Sold out! Aš tuo tarpu jau buvau miške miesto viduryje.
Vingio parko estrada (jos užkulisiai, tiksliau) didelio masto vakarėliams, arba mini festivaliams, taikyta jau ne kartą. Visgi kelių stiprių vardų susijungimas bendro tikslo vardan – dalykas gana naujas. Jei „Mondayjazz“ ir „Satta“ draugystė – sena kaip jie patys, o ir „Senosios mokyklos“ organizaciniame komitete vardai plius minus tie patys, „Silence“ su savo vilnietiškojo house paieškomis graibo iš esmės kitus horizontus. „Midnight Picnic“ – trys salės, kiekvienoje po vieną, du ar net tris užsienio kozirius. Ne visi lėmė laimėjimą, bet turinio pakako tikrai plačiam skonių spektrui.
Nelegaliai įvažiavus į Vingio parko teritoriją kiek po vidurnakčio pasitiko ne pareigūnai (jie pašokti atvyko vėliau, bet išvyko tokios pačios geros nuotaikos, kaip ir organizatoriai, valio), o išties ilga, kaip tokiam žvarbiam orui, eilė. Viena ir mirtingiems, ir kviestiems, ir tiems, kurie niekada už nieką nemoka. Vinguriavo ji bent porą valandų, ir, manau, patogumo būtų buvę daugiau, jei kastos būtų atskirtos. Na, bet visi norintys į vidų tikrai pateko. O tada jau buvo galima spręsti, ar ieškoti išėjimo į „Silence“ palapinę fasadinėje estrados pusėje, ar prigulti „Twodicks“ meno zonoje, ar pirkti fullcapą pas „GRLA“, ar sukti į dešinę ir repuoti, ar kopti laiptais aukštyn ir gausinti ir taip nemažas „Mondayjazz“ gerbėjų gretas. Pastaroji erdvė buvo iš esmės sėkmingiausia viso renginio metu – kitas gi užpildydavo programos akcentai, bet abi buvo uždarytos gana anksti. Gal dėl to, kad kritinei minifestivalininkų masei pritrūko dar kelių šimtų galvų, tad daugelis, ieškodami geriausio nakties taško, laiką leido vaikščiodami pirmyn-atgal.
„Ame“ live‘as, pristatomas Frank Wiedemann, man iš visų renginio pažadų buvo laukiamiausias. Vardan sentimentų, vardan to, kas geriausiai penktadienio naktį šokdina. Vokietis, apšildytas Vidžio su Mario ir pasitiktas lengva tylos pertrauka, nevyniojo ritmo į vatą vos pradėjęs. Nors sudomino tikrai mažiau žmonių, nei nusipelno, visi jie nėrė gilyn į tą menkai su kuo tesupainiojamą „innervizišką“ house ir turbūt tik džiaugėsi, kad turi vietos rankų ir kojų piruetams. Daug vokalo ir daug erdvės melodijoms, taip, taip, taip.
Viena ausim lauktas Dimlite tuo tarpu ekspektacijas viršijo keliagubai. Gal kaltas būgnininkas? Tiesą sakant, dar nemačiau nė vieno blogo elektroninio pasirodymo su gyvais būgnais. Džiazova ir platu, instrumentiškai improvizuota, elektroniškai kategoriška. Neprailgo ir net pasirodė per trumpa – visai ne kaip kiek prieš tai „Mondayjazz“ scenoje „užsistovėjęs“ maskvietis DZA.
„Senojoje mokykloje“ spėjau užfiksuoti beatboxerį Felix su kolega MC. Tiek pat juokingi, kiek bumbulai ant jų kepurių, matyt, to šios serijos senbuviams lankytojams ir reikia. Kiek prailgo „Despotin Fam“ bigbendo laukimas, o koncertas buvo išties geras, tiesa, kosminė „Satta Outside“ estrada turėjo didesnį efektą. Bet tie, kurie festivalyje nebuvo, turėjo puikią progą užpildyti spragas!
Muzikine prasme tiek. Dar patiko, kad barų gausa neleido susidaryti eilėms, pakako ir kitų vakarėlyje reikalingų įstaigų (moteriškės savąją nuniokojo – ar gražu?), iš esmės nebuvo jokių trukdžių. Gal tik prisišlieti prie minios buvo sunku, nes ta minia labai jau blaškėsi, kaip ir minėjau. Tad vietos sau neradau iki pat išvykimo, kuris buvo apie pusę ketvirtos.
Šeštadienį sutemus sugebėjau susitikti visą gausią „Midnight Picnic“ šeimyną, vakarieniavusią „Briusly“. Iš ten savo lėktuvą pramiegojęs „Tha Alkaholiks“ narys J-RO išvyko į Dee & Kamy studiją įrašinėti, tikėkimės, būsimo hito. Peter Digital Orchestra tuo tarpu, nusirišęs savo šlipsą ir virtęs tiesiog Fulgeance, ėjo mokytis lietuviško techno pradmenų į „+++“. Visai kaip aš.
Per savo dar visai neilgą gyvavimo istoriją šeštadienį „SoulBox“ sulaukė turbūt daugiausiai supratusių, kur atėjo, lankytojų vienu metu. Įtakos tam neabejotinai turėjo šiaip jau retas siurprizas – mokamas įėjimas. Bent jau ne feisbukiniams ir nuo vidurnakčio, tad būtent tuo metu duris užklijavo šioks toks kamštis. O viduje veiksmas vyko iš peties iškart dviejose erdvėse – tai vėlgi pirmas kartas „SoulBox“.
Jungtinė „Partyzanų“ ir „Minimal.lt“ išdaiga „+++“ pernai rudenį pasižymėjo itin turiningais ir muzikos, ir rovimo prasme, seansais. Todėl nenuostabu, kad naujo sezono ištikimiausi lankytojai laukė garsiai. Ir susirinko, valio, pažadai nenusėdo internete. El_T sveikino visus užėjusius drastiškai klampiais ir laužtais ritmais ten, kur paprastai tik geriama. Užlipus į šokių sale gi ankstaus grojimo laiko visai nesibodėjo Nostra ir šaudė vieną techno šovinį po kito. Kartais gal kiek per stipriai, kaip vienuoliktai vakaro, bet, matyt, labai norėjo įsiminti. O ir šokančių gausėjo sulig kiekvienu perėjimu. Gaila, kad garso kokybė, nors ir žadėta taisyti, tuo tarpu tik prastėjo, bet man jau nusibodo apie tai rašyti.
Baro zona gi šia prasme laimėjo – pasigirdus gyviems Sraunaus dub techno garsams šie, kaip buvo baimintasi prieš vakarėlį, su Nostrą pakeitusio Hallucin plokštelėmis visai nesipjovė ir savarankiškai tekėjo gilia bei raiškia vaga.Dėmesį į naujo kūrėjo singlo, kuris, „Partyzanų“ išleistas, dabar jau ir parduotuvėse, pristatymą telkė gal ne tiek daug melomanų, kiek norėtųsi, bet juk tai vakarėlis, o ne muzikos pamoka.
Mantas T. tuo tarpu vėl išsiilgtas ir vėl atsivežė glėbį naujų garsų, nors, kai pagalvoji, tarp Kelno ir Lietuvos jis kursuoja tikrai dažnai. „Poor people must work“, - kažkuriuo „Rhythm & Sound“ remiksu „Partyzanų“ entuziastas priminė jau pilnutėliui „SoulBox“ šokių aukštui.
Buvo tektoniko, laistomų gėrimų, virpančių projektorių (o, kiek lipnios juostos sluoksnių prireikė du prie lubų pritaisyti...) ir pabėgimų į baro zoną, pas kiek ramiau, bet vis taip pat techno‘iškai daužiusį Ranking. Jis kažkaip ironiškai „+++“ programoje pristatytas kaip naujokas, nors groja, manau, pakankamai seniai, kad taip vadinamas nebebūtų. Bet kalbant apie pažįstamų ratus viskas tiesa.
„+++“ serijų tikrai dar bus. Nežinia, kur, nors man šis vietos pasirinkimas patiko gal net labiau, nei „Opium“. Kažkaip viskas jaukiau ten, kur reikia, ir plačiau ten, kur norisi vietos („Briusly“ rūkomasis tikrai per daug familiarus!). Bet tai tik po kokio mėnesio ar net daugiau. Ar spėsim pasiilgt? Su tokia rudens treniruočių programa, manau, ne, nes nuobodžiauti nėr kada!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS