Philipp Gorbachev: „Visi muzikantai ir didžėjai priklauso vienam dideliam bigbendui“
Philipp Gorbachev rašosi vakarietiškai, bet skamba slaviškai. Ir iš tiesų – šis artistas yra iš Maskvos, bet dabar puošia savo esybe Berlyną. Aišku, puošia, nes, kaip minėjau, yra tikras artistas.
Kartu su Matias Aguayo ir kitais draugais puoselėja leidyklą „Cómeme“ (o šią savo ruožtu palaiko dar ir „Kompakt“), visai neseniai įgarsino „Chanel“ naujos kolekcijos pristatymą, o penktadienį Vilniaus „Studio 9“ gyvu pasirodymu atidarys naują Minimal.lt ciklą „Moon Safari“. Šio pavadinimas įspėja, kad viskas nebūtinai įprastai, steriliai ar dar kaip nors „kaip visi žmonės“.
Ir kaip pašnekovas Philipp Gorbachev – labai geras. Nebijo interpretuoti klausimų ir nesibodi atsakyti plačiau, nei prašomas. Klausantis jo leidinių tai – joks siurprizas. Išraiškingas interviu su išraiškingu rusu – po mados pertraukėlės.
Sveikas, artiste. Kaip tik peržiūrėjau tavo įgarsintą „Chanel“ video. Kaip manai, ar muzika gali egzistuoti be ją lydinčio įvaizdžio?
Faktas tas, kad niekas negali egzistuoti be meilės. Man patinka beveik visi bandymai vizualizuoti muziką. Žinoma, dievinu tai, ką Sarah Schezny ir Christian S daro su „Cómeme“ leidiniais. Gera būti būryje atlikėjų, kurie šaunią muziką papildo dar ir įvaizdžiu. Niekas juk nesakė, kad tai neturi būti smagu. Kartais net eskizuoju studijoje, ir tik tuomet, žiūrėdamas į vaizdą, kuriu muziką. Bet tai – tik vienas iš būdų.
Jei neturėtum galimybių pasirodyti gyvai, ar vis tiek kurtum muziką?
Netekti vidinio balso, susilpnėti, per daug laiko praleisti su tais pačiais žmonėmis – to bijau, per didelis saugumo jausmas gali pristabdyti kūrybą.
Aukso vidurys, pakilimai ir nusileidimai, nuolatinis judesys, pradžios jaudulys – tai puiku. Tai – mano galimybių formulė. Ar groju scenoje, ar ne scenoje – nėra didelio skirtumo. Aišku, pasiilgčiau auditorijos, ji – lyg portalas, dažnai improvizuoju pasirodymų metu, tai bene smagiausia.
Ko maskvietiško ar rusiško gyvendamas Berlyne labiausiai pasiilgsti?
Rusiškos gamtos.
Ar tavo muzikoje yra kažkas rusiško?
Aišku, kad rusiška dvasia. Tai tikrai kažkas neeuropietiško ir neamerikietiško. Užaugau su tokiais rusų atlikėjais, kaip Mamonovas, „Zvuki Mu“ ar Sergejas Kuriochinas, kurio genialių improvizacijų metu scenoje būdavo visas orkestras.
Tik vėliau ėmiau į save gerti šokių muziką ir alternatyvųjį roką – daugiausiai iš JAV. Man patinka viskas, ką vadina reivu, patinka, ką veikia „Kompakt“, esu žiauriai laimingas, kad galiu prisidėti prie šio judėjimo kaip vienintelis rusas „Cómeme“ atlikėjų sąraše. Dėl to, kad esu pionierius, jaučiuosi dvigubai prisidedantis.
Žinai, kažkada mąsčiau apie tai, kodėl vakarų pasaulis taip gerbia mūsų tamsiuosius mistikus – poetus ir rašytojus, Dostojevskį, Tolstojų ir kitus. Tai taip sunku ir gilu, rusiška, lyg kirvis kišenėje, ir kvepia miegamuoju.
Man reikia daugiau. Ieškau džiaugsmo ir meilės. Puškinas ar mano mylimas Remisovas – tai poezija, kurioje tikrai jaučiama rusiška dvasia, ji smagi ir gaivinanti, kalba apie gerus dalykus, o ne nelaimes. Net jei pasakojama apie blogį, jis pristatomas satyriškai, toks velnias, vis bandantis išblaškyti herojų, bet pralaimintis.
Ar atidžiai žymiesi, ką tau sako kritikai? O gal klausai tik savo širdies?
iš Matias Aguayo ar Christian S dar nesu girdėjęs blogo patarimo. Kartais reikia tiesiog pasitikėti.
Kiek tikrojo tavęs žmonės mato scenoje? O gal visa tai – tik kaukė?
Haha, tikiuosi kada nors pasiekti tokį lygį kad per naktį keli Philippai Gorbachevai pasirodys keliuose festivaliuose.
Kuo „gyvas“ tavo pasirodymas?
Pamatysi pati Vilniuje jau po kelių dienų. Man pačiam gera istorija, užmesta ant pelkinio roko gitaros ritmo, jau gali būti puikus pasirodymas. Aišku, tai įmanoma tada, kai turi, kuo dalintis, kai tavyje dega ugnis ir trokšti ja sušildyti publiką.
Galima ir taip pasakyti – vietoj klubo įsivaizduok didelę salę su koncertine atmosfera, gyvos muzikos festivalį keisk į šokių vakarėlį, eilinę naktį – į dieninį reivą. Jei pavyksta visi šie mainai, aplanko sėkmė.
Esmė tame, kad reikia gerbti tikrus didžėjus, leisti jiems išnaudoti savo laiką, o tuomet pasiūlyti alternatyvų vakarėlio scenarijų.
Tavo muzikoje jaučiu daug agresijos. Gal net pykčio? Iš kur šios emocijos?
Pyktis ir agresija – galingos jėgos, jei naudoji jas teisingai, ne prieš save ar kitus asmenis. Jas reikėtų kreipti į tai, kas trukdo mums būti savimi. Aš, kaip žmogus, mėgstu dalintis ne truputį, o visiškai, taip, kad kiti galėtų tai beprotiškai pamilti ar tiesiog atmesti. Tokios akimirkos pasirodymų metu pačios tikriausios.
Kieno inicityva įvyko pažintis su Matias Aguayo?
Matias – didis vizionierius, didžėjus, puikiai pažįstantis šokių aikštelę, turintis gerą intuiciją ir apskritai veiksmo žmogus. Tiesiog turėjome susieiti. Puiku, kai kokybės galime reikalauti kartu.
Viskas įvyko spontaniškai – jį su žmona Avril Ceballos pasikviečiau pomidorų sriubos, tuomet įteikiau kompaktą, kurį su draugais įrašiau netoli Maskvos. Taip, Matias pridėjus keletą eilučių, buvo išleistas Isaac Johan. Tai buvo pradžia ir mes vis dar esame pradžios etape.
Papasakok daugiau apie savo alter ego Isaac Johan.
Tai vaiduoklis, kalbantis, kol klausaisi jo įrašų. Jis švelniai šypsosi ir sako, kad viskas bus gerai. Kaip minėjau, su draugais įrašėme jį dačioje. Tuomet jį kiek pakoregavo Matias Aguayo, suvedė Deadbeat, galutinis rezultatas labai patiko XLR8R, ir labai smagu, kad viskas taip pavyko. Šis įrašas pažymėjo nemažai pasikeitimų mano gyvenime.
Kuo tau pačiam leidykla „Cómeme“ įdomi?
Na, tai alternatyvi šokių muzikos leidykla, atsiradusi, nes buvo poreikis palaikyti bendruomenę. Istorija čia prasideda nuo nulio, o „Cómeme“ atlikėjai dažnai kilę iš tų šalių, kuriose nepriklausomos šokių muzikos kultūros lygis, palyginus su Prancūzija, Vokietija, Nyderlandais ar Didžiąja Britanija, labai žemas. Tai žmonės, atradę viską savarankiškai ir iš esmės susikūrę paralelinius pasaulius Buenos Airėse, Maskvoje, Santjage ir kitur. Tokia mūsų misija, Matias Aguayo nuolat ieško naujų veidų. Pavyzdžiui spalį „Cómeme“ išleidžiamo albumo autorius – Sano iš Kolumbijos.
Taip startavę netrukome susipažinti ir užmezgti ryšių su bendraminčiais, pavydžiui, „Kompakt“ – su šia leidykla Matias santykis tikrai stiprus. Tokie drąsūs ir lengvai išprotėję žmonės palaiko „Cómeme“ nuo pirmųjų dienų, ir dabar, po poros metų, smagu stebėti pirmuosius drauge einamo kelio rezultatus. Darbas su mados namais „Chanel“ ar patekimas į „GTA V“ garso takelį – tai tik keletas pavyzdžių, bet svarbiausia, kad esame palaikomi gerbėjų ir didžėjų, kuriems geros muzikos reikia kiekvieną savaitgalį.
„Cómeme“ siekia išlaikyti intensyvius bei artimus ryšius su atlikėjais. Dažnai prie vieno singlo ar albumo dirba ne vienas atlikėjas, vieni kitiems dažnai padedame. Mano singlas „Hero of Tomorrow“, Matias albumas „The Visitor“ ar jau minėtas Sano darbas – geri to pavyzdžiai.
Pats bendradarbiauji tikrai daug. Ar dabar tokia kūrybos fazė?
Apskritai manau, kad visi muzikantai ir didžėjai priklauso vienam dideliam bigbendui. Kodėl gi nedirbti kartu, jei viskas tinka ir norisi? Ar rezultatas geras, nuspręs klausytojas. Taip, tai kitoks požiūris į kūrybą, nei, tarkim, vadinamųjų bedroom prodiuserių.
Aš net norėčiau su kitais muzikantais dirbti daugiau, gaila, neišeina. Kartais tai labai sunku, trumpos sesijos neužtenka. Kai pasineri į procesą su tais, kuriais pasitiki ir kuriuos gerai pažįsti, kas gali būti geriau?
Esu puikiai leidęs laiką remiksuodamas Michael Mayer, su Barnt įrašinėdamas „Difcovered Atoman“, ir, aišku, su Matias Aguayo ruošdamas savo EP „Hero of Tomorrow“ ar kai kurias jo albumo „The Visitor“ dalis. O kai argentiniečiai didžėjai „Pareja“ šiemet buvo Europoje, susirinkome visi „The District Union“ ir įrašėme „Verish“, kurį dabar dažnai groja Green Velvet.
„The District Union“ – mačiau pavadinimą, bet nelabai supratau, kas tai. Vieta? Komanda?
„The District Union“ garso įrašų studija, įrengta savo rankomis – tai ne tipiška techno studija, nes jos centras nėra kompiuteris. Tai satelitinė instrumentų sistema, įkvėpta pirmojo Šarlio de Golio oro uosto terminalo. Kompiuteris čia pažemintas iki įrašymo prietaiso.
Čia ruošiami visi „Cómeme“ įrašai, čia, jei įmanoma, repetuojame kasdien.
„District“ galų gale yra bajeris, žinai, nueini į koncertą, ir sakai, oho, visai distriktas (arba atvirkščiai).
Žodžiu, pasimatom Vilniuje, labai nekantrauju, bus pirmas kartas ir bus jėga!
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS