Patricia Kokett: „Įvairių atsiliepimų esu girdėjęs apie savo muziką, pavyzdžiui, tai, kad joje per daug logikos“
Nenorėčiau ilgai užtrukti su įžanga į vėlyvą metų pradžios vakarą vykusį pokalbį su Patricia Kokett, kūrėju, pernai išleidusiu vieną įdomiausių, šaižiausių ir gentiškiausių lietuviškos elektronikos (ar kada pagalvojote, kaip linksmai skamba „lietuviška elektronika“) vienetų – kasetę „Artefakt“.
Apmaudu, kad nesuskubau ir neturiu jos lentynoje, bet atrodo, kad taip reikalingos gyvasties į elektroninę sceną vis įliejantis Gediminas Jakubka (daug kam tikrai žinomas iš projektų „Cutthroats“, „Vilkduja“ ar „Flesh Flash“) tų kasečių dar išleis. Ir 2018-aisiais gros dažniau, nei pernai. Antrasis kartas – jau sausio 13-ąją.
Kaip tau sekasi, Gediminai?
Atrodo, puikiai. Ką tik iš darbo. Dirbu televizijoje su naujienomis, eteris nemiega, aš irgi ne. 
Geras, niekada neteko girdėti, kuo užsiimi, kai nemuzikuoji, nes atrodo, kad visą laiką muzikuoji – jei ne scenai, tai teatrui, kinui.
Taigi, dirbų „pilnametražį“ ir gana intensyvų darbą, neatsilieku nuo to, kas vyksta aplink. Man tai patinka, darbas įneša gero sharpness’o į galvą. Maloniai intensyvus labai geras balansas, sakyčiau, harmonija. Dvi savaites dirbu televizijoje, dvi savaites skiriu laiko sau, kūrybai. 
Papasakok man apie tai, kaip atsiradai muzikoje. Žinau tave nuo „Flesh Flash“, bet neabejoju, kad tai nebuvo pirmas tavo projektas. Taigi, priešistorė?
Gal nuo aštuonerių esu muzikoje, dabar man 30, taigi didesniąją gyvenimo dalį. Muzikinėje mokykloje skambinau klasikine gitara visokius bachus, tai buvo gana rimta, bet paraleliai buvo ir anarchijos. Grojau metalą, pankavau, vėliau sekė gotikos ir post punk periodas. Kai iš Panevėžio persikrausčiau į Vilnių, sukūriau grupę su Kristijonu, žinomu kaip yxo.
Panevėžys, mano akimis, yra neįtikėtinai muzikalus miestas, kalbant apie muziką, einančią prieš srovę. Net nepradėsiu čia visų panevėžiečių vardinti, galbūt bus tam kitas laikas. Visgi galėčiau daryti apibendrinimą, kad neretai tas muzikavimas ar didžėjavimas Panevėžyje prasidėdavo iš neturėjimo, ką veikti, arba nenorėjimo veikti tą, ką visi. Kaip buvo tau? Ar būdamas paauglys turėjai daug bendraminčių?
Sakyčiau, kaip tik buvo labai daug ką veikti. Buvo aršūs laikai, rezistencija prieš marozus sutelkė labai daug subkultūrų. Banglai ir reiveriai tūsinosi su pankais ir metalistais, buvo gražus konglomeratas. Iš to tikrai kilo daug skirtingų judėjimų, o aš gavau daug skirtingų patirčių. Pritarsiu, tai Panevėžio fenomenas. 
Foto: Ugnė Steponavičiūtė
Foto: Ugnė Steponavičiūtė
Ar buvo už tave vyresnių panevėžiečių, kurie tau padėjo, įkvėpė, patiko?
Sunku pasakyti dabar. Gana neblogai prisimenu Few Nolder, baigėme tą pačią mokyklą, jis buvo kiek vyresnis ir daužė gana smarkiai, kiek teko matyti. Dar buvo toks klubas „Garsas“, Manfredas jau su „Nesakyk Mamai!“ atvažiuodavo, tą irgi pamenu.
Neteko savęs ieškoti iš naujo, kai persikraustei į Vilnių? Čia juk daugiau pasiūlos, tuo pačiu ir sumaišties. Ar smarkiai pasikeitė požiūris į muziką, laiko leidimą jos apsuptyje, kūrybą?
Perėjau per nemažai etapų. Atsikrausčiau 2006-aisiais, tuomet labai domėjausi industrial kultūra, vaikščiodavau į „Autarkeia“ renginius – „Nordic Audio Modern“, „Icetodiron“. Gotikinė subkultūra irgi labai patiko, daug laiko leidau su ta kompanija. Daug mano draugų šiandien yra evoliucionavę gotai, tiksliau, išlaikę gotiškumą viduje. 
Daugiau Vilniuje tuo metu kažko neišskirčiau, nors buvo daug judėjimų, žanrų, įtakų. Apie 2009-2010 metus manyje įvyko tas didysis lūžis, kai išgirdau Kiran Sande iš „Blackest Ever Black“ miksus, labai smarkiai praplėtusius mano muzikinį akiratį ir suvokimą. Suvokiau, kad gali blendinti ne tik artimų žanrų muziką, bet ir supinti seną Jeff Mills su free jazz, avangardinį obscure’ą su UK bass. 
Ar tai turėjo įtakos ir renginiams, kuriuos rinkaisi kaip klausytojas?
Žinok, taip. Ėmiau dažniau ieškoti elektroninės muzikos. Labai gerai atsimenu „Satta“ barą, kuriame vykdavo ilgi pasisėdėjimai. Užsukdavau į „Gravity“, netgi tais laikais, kai klausydavau industrial – įstrigo Yagya live’as, „Plaid“, esu ten girdėjęs ir „Fusedmarc“. Užtrukdavau ir „Woo“ savaitgaliais... Daugmaž tiek.
Panašiai tada ir „Flesh Flash“ susikūrė, tiesa? Man visada atrodė, kad tai buvo labai daug žadėjęs projektas, daug ir davęs, bet kažkaip per anksti pasibaigęs. Papasakok daugiau apie tai, kaip viskas prasidėjo ir baigėsi.
Teisingai sakai, apie 2009-uosius su draugu Dominyku pradėjome nuo visiškai elektroninio garso, tada, kai manyje įvyko lūžis, naujų atlikėjų ir muzikos atradimai. Patį skambesį įvardinti šiandien būtų sunku, galbūt laužyta IDM versija? Vėliau nusprendėme evoliucionuoti, kadangi esu gitaristas, taip ir evoliucionavome – į gitaros ir elektronikos polių susidūrimą. Nemažą muzikinį kelią nuėjome, sukūrėme tikrai gerų kūrinių, pagrojome svarbiausiuose festivaliuose Lietuvoje, porąkart Berlyne. Tai buvo įdomi patirtis. O veiklą nutraukėme tada, kai sukūrėme geriausią muziką per penkmetį - išėjimas nebuvo gėdingas. Dabar jau sunku pasakyti, kaip ten buvo. Keitėsi asmeniniai gyvenimai, Dominykas pusmečiui išvyko į Berlyną, aš pradėjau groti su „Cutthroats“... Nepasakyčiau, kad keliai išsiskyrė, mes vis dar esame geri draugai ir dažnai bendraujame, tiesiog nebegrojame kartu. 
Tai gal galite išleisti best’ą?
OK, jei rimčiau, kaip radosi noras daryti kažką vienam, ypač jei buvai grupių ir projektų narys?
Solinė kūryba visuomet paraleliai vystėsi, tik gal tiksliai nežinojau, ką savo muzika noriu pasakyti, ieškojau savasties. Grojimas grupėje yra visai kitoks priėjimas prie muzikos, kūrybinis procesas dalinasi į tiek dalių, kiek yra aktyvių veikėjų. Su savimi, savo chaose, susikalbėti kartais net sunkiau. Dabar, tikiu, esu atradęs muzikinę savo kalbą ar bent jau gerai jaučiuosi ja operuodamas, žinau, ką noriu sukurti, tad susišneku.
Foto: Ugnė Steponavičiūtė
Foto: Ugnė Steponavičiūtė
Kokia yra tavo pseudonimo kilmė, beje?
Kilmė yra sena, dar iš tų jau minėtų laikų, kai su draugais mėgėjiškai kurdavome, tai buvo žaidimo forma, viskas vyko laisvai. Taip ir gimė Patricia Kokett. Šis vardas daugiasluoksnis, tai nėra aiški koncepcija, už kurios gali pasislėpęs saugiai jaustis, jis neleidžia užmigti. 
Faktas, kad vardas neša daug įtampos ir kai kas galbūt jį sieja su LGBT judėjimu ir dženderizmu, bet tai nieko bendra neturi. Nors, jei kažkas taip supranta, aš nieko prieš. Apskritai man patinka, kad žmonės skirtingai tai interpretuoja, esu atviras visoms suvokimo formoms. Man pačiam tai yra alien struktūra ir daug inspiracijos gaunu iš kosmische, afro tribal, techno, bet tai sugroju labai savaip. Na ir patinka ta kontradikcija tarp glamūrinio vardo ir labai intensyvių, stipriai ritminių live, nuo to tik dar įdomiau.
Ar turi jis kažką bendra su Patricia Kaas?
Ne, iš tiesų nieko. Gal tik blondiniškus plaukus. Na, ir mano soundcloud’as taip vadinasi.
Kas tau labiausiai trukdo kurti, išreikšti save? Nuo darbo, sakei, turi laiko pailsėti, gal kiti aplinkos veiksniai riboja?
Turbūt tik aš pats, visos ribos yra mano galvoje. Kartais jaučiu energijos stygių, tenka pavargti darbe, bet naktinė kūryba yra labai geras pabėgimas nuo to, išskridimas į kosmosą. 
Ar pavyksta sulaukti realios, konstruktyvios kritikos čia, Lietuvoje? Ar visgi per daug tų giminių aplink, tik like’us dalinančių?
Žinai, visi dabar yra kritikai, kartais net pakankamai aršūs. Įvairių atsiliepimų esu girdėjęs apie savo muziką, pavyzdžiui, tai, kad joje per daug logikos, proto, apmąstymų, muzikinės kalbos struktūrizavimo, per mažai širdies. Tai stipriai koreliuoja su kritikuojančiaisiais – kokia jų praeitis, estetiniai įsitikinimai, muzikinė reputacija. 
Nemanau, kad visi pas mus yra pakankamai atviri muzikine prasme, anaiptol, Lietuva kartais atrodo lyg kokia žanrinė įkalinimo įstaiga. Vos truputį išeini į užribį, vertintojai nebeturi už ko užsikabinti, tuomet ir kritika nekonstruktyvi. 
O kaip Patricia Kokett patinka užsieniečiams? Kaip už Lietuvos ribų sekėsi tavo kasetei, kuri pasirodė pernai?
Kasetė susilaukė tikrai daug gerų atsiliepimų, net stebėtinai. Konstruktyvios neigiamos kritikos nebuvo, kaip tik sulaukiau daug pozityvo. Buvo 50 kopijų, didžiąją dalį pardaviau, kas smagu, nes per daug nereklamavau, tik į Bandcamp’ą įkėliau, kelias ir padovanojau. 
Ženklas, po kuriuo pasirodė kasetė – „Santykis“ – tai tavo asmeninė platforma?
Tai mūsų su Hìldå – Benu – atviros formos reikalas. Ateityje planuojame išleisti bendrą mixtape’ą, bet leidyklų kanonų nesilaikome, neuždavėme sau deadline’o, kitų tikslų. Bet taip, tai asmeninė erdvė, tinkama soliniams projektams. 
Dažnam atlikėjui labai reikia to juodo apvalaus pripažinimo, kad sau pačiam, draugams, kolegoms kažką įrodytum – turiu galvoje kontraktą su užsienio kompaniją, idealiu – bent jau šiuo metu – atveju virstantį plokštele. Ar tau to reikia, ar tu tai planuoji?
Tai būtų super, neslėpsiu, norėčiau išsileisti EP savo mėgstamoje leidykloje, daugeliui tai siekiamybė karjeros prasme. Viskas įmanoma, jei atsiduri tinkamu laiku tinkamoje erdvėje su tinkamais žmonėmis. Kita vertus, reikia ir nuoširdžiai, daug dirbti. 
Pakalbėkim apie muzikos foną, tai yra, ko tu ieškai kaip atlikėjas, kokias sąlygas keli, kokiuose renginiuose nori groti? Po kelių dienų grosi „Pelėdoje“, kaip atsidūrei programoje?
Kai organizatorius kviečia į renginį, man visuomet svarbus yra kontekstas. Kas kiti atlikėjai? Kiek jie man aktualūs? Kiek jie man patinka? Ar yra traukos, įvairumo momentai?
Renginio, apie kurį kalbi, atveju, „Ninos du Brasil“ yra vienas geriausių įmanomų kontekstų, kuriuose esu turėjęs galimybę pasirodyti. Kai Andrzej Bong iš Suru.lt pakvietė prisijungti, neslėpsiu, labai apsidžiaugiau. „Ninos du Brasil“ klausau jau seniai, tuometinė mano kambariokė Muk buvo įsigijusi antrąjį jų albumą „Novos Mistérios“, dažnai tekdavo jį pavogti ir pasukti savo kambaryje. Eva Geist yra labai šauni italė, gyvenanti Berlyne, kaip tik spalį ten ją ir girdėjau. Mano muzika į šį kontekstą gerai telpa, vieni kitus, manau, pasupportinsime.
Kalbant apie vietas, kaip Patricia Kokett nesu tiek daug grojęs – Adomo Narkevičiaus iš „Without Letters“ kvietimu debiutavau 2017 m. birželį „Rupert“ centre. Buvo nuostabus, net blissful renginys puikioje meninėje erdvėje. Prieš porą savaičių grojau XI20, tai irgi nuostabi, absoliučiai laisva vieta, kurioje jautiesi lyg ne šiemet ir ne Vilniuje. 
Norėčiau su atitinkamais sau aktualiais atlikėjais kartu sugroti „Opium“, labai patinka šio klubo garso sistema. Taip pat „Kablyje“ norėčiau, gerame kontekste (ir sugrojo jau sausio 6-ąją, - D. D. past.).
Žinai, įsivaizdavau, kad esi „Opium“ nemėgėjas. 
Blogai įsivaizdavai! Gal ten dažnai nesilankau, bet, kadangi garsas man vienas esmingiausių dalykų, tikrai vertinu faktą, kad ten gali girdėti itin kokybišką, švarų garsą. „Die Wilde Jagd“ koncertas buvo absoliučiai nuostabus. Prieš tai dvejojau, kaip gi jų muzika ten skambės, visgi gyvai įgarsinti būgnai, bet viskas buvo tikrai labai gerai.
Beje, Sebastianą iš „Die Wilde Jagd“ žinau nuo tada, kai jis kokiais 2010-ais Vilniuje „Drop Dead Festival“ metu grojo su „Noblesse Oblige“, o aš toje pačioje scenoje pasirodžiau su „Vilkduja“. Buvo įdomu pamatyti, kaip transformavosi jo požiūris į muziką.
Taigi „Opium“ kaip vieta man tikrai patinka, tik gal ne visada galiu susitapatinti su kontekstu ir atlikėjais, kurie parenkami ten groti. 
Kaip tau patiko „DT Camp“ stovykloje, kurioje praėjusią vasarą grojai? Spėju, turėjo būti neprasta alternatyva „Rupert“, o pasirodymus skyrė vos pora mėnesių?
Įspūdingai! Išskirčiau Mark Knekelhuis setą. Palyginčiau jį su Kiran Sande, toks muzikinis atvirumas, skoninga, konkrečia muzikine estetika nesiremianti eklektika.
Kalbant apie mano pasirodymą, pastebėjau, kad Patricia Kokett geriau jaučiasi uždarose, klubinėse erdvėse. Festivaliniai patyrimai vasarą buvo du – „Sūpynės“ ir „DT Camp“. Tai ne visai „tas“, sakyčiau, trūko spaudimo, įtampos. Camp'e grojau po liūties, taigi buvo ir kitokio streso, nuotaika nebuvo itin pakili. Ne geriausias gig’as, bet tikrai gera festivalinė patirtis.
Kaip ilsiesi nuo muzikos? 
Aš nepavargstu. Rimtai. Ji su manimi visada viename ar kitame lygmenyje, bent po valandą kasdien skiriu digginimui, esu aistringas kasėjas. Seku, kas vyksta pasaulyje, stebiu tendencijas, relyzus, leiblus, distributorių siūlymus, išpardavimus. Perklausau daug įrašų. Taip pat palaikau technologinį tempą, daug skaitau apie modulinius sintezatorius, sėdžiu elektronautų forumuose, stebiu pristatymus. Grįžtant prie klausimo – ilsėtis ir nesiruošiu, tai mano gyvenimo būdas.
O ar turi dar laiko teatrui, kinui? Gražu jauno kūrėjo biografijoje matyti spektaklių ir filmų pavadinimus. 
Kol kas tai pavadinčiau epizodiniais momentais, šiuo metu kitais projektais nesu užsiėmęs. 
Pokalbį lyg ir galėtume baigti, bet tariantis dėl jo minėjai, kad kalbėsimės, kai turėsi naują kūrinį. Tad gal norėtum jį pristatyti? Atsisveikinimui.
„Xiang Liu“ kai kam iš karto gali kelti klausimą, kodėl jis taip vadinasi. Čia galiu papasakoti, kad kiekvienas mano kūrinys turi tik jo rašymo eigoje susiformuojančią stiprią istoriją, naratyvą, imažineriją, neretai mitologinių, ritualinių motyvų. Kūriniams dažnai skiriu „farširavimosi“ periodą, vis perklausau eskizus, tuo pačiu ieškau sąlyčio taškų mitologijoje, formuoju tą jutiminį aspektą. Taip gimsta ne tik pavadinimas, bet ir kontekstas. Konkrečiai šis darbas įkvėptas kinų mitologijos. Xiang Liu yra devyngalvė hidra, destruktyvaus charakterio, neliūdnai atrodanti. 
Su tokiais tempais albumo lauksime iki 2020-ųjų, ką?
Mhm, galėčiau nusiplakti už neproduktyvumą, bet aš mokausi. Labiausiai užtrunka mixdown'inimo procesas, daug galvoju apie tai, kad vienas ar kitas dalykas gali skambėti taip, o gal kitaip... 
Gal reikėtų tai patikėti kitam žmogui, sau pasilikti kūrybinę dalį?
Apie tai, žinai, ir galvoju. Kiek pakeičiau įrašymo principą, taip turėčiau išvengti mix’inimo problemos. O masterių ir šiaip pats nedarau. 
-
Dabar pokalbis nutrūksta gal ir ne pačioje tikėčiausioje vietoje, bet, viliuosi, toks ėjimas sužadino smalsumą Patricia Kokett išgirsti savo ausimis.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS