„Fur Coat“: „Visada troškom išvežti savo muziką iš Venesuelos bei įsilieti į tarptautinį didžėjų ratą“
„Fur Coat“ išgooglinti sunku, nes internetas vis kiša kokius maidingus kailinius į pirkinių krepšelį, bet visgi jau daugiau nei 10 metų šis žodžių junginys taip pat reiškia vis stiprėjantį elektroninės šokių muzikos duetą. Stiprybės dviems vaikinams iš Venesuelos suteikia tokios leidyklos, kaip „Crosstown Rebels“, „BPitch Control“, „Hot Creations“… Ir taip, Sergio Munoz ir Israel Sunshine yra įrodymas, kad Lotynų Amerika svarbi ir šioje scenoje. Nors ir šiuo metu gyvena Barselonoje, bet apie tai – interviu su dueto puse Sergio gilumoje. Gruodžio 18-ą abu jie atvyksta į „Opium“, kur taps dar vienais serijos „Jäger Blow-Out“ herojais. O šie išvien stiprūs.
... bet pradedam nuo essential dalykų.
Ar pries imdamiesi kūrybos atreivinot pakankamą valandų skaičių?
Taip, abu esam nakties žmonės – ne tik dėl to, kad esam iš Lotynų Amerikos. Tai tiesiog mūsų kraujyje. Ir su muzika bei vakarėliais esam susiję nuo gana jaunų dienų.
Israel anksčiau valdė porą klubų, tuo pačiu metu pradėjo ir groti. Mano gi tėtis didžėjavo, tiesa, laisvalaikiu, bet muzika mane supo visuomet. Augau gana liberalioje šeimoje, tad į vakarėlius vaikščioju ir muziką groju nuo 14-os. Maždaug 17-os nusprendžiau užsiimti tuo rimčiau ir ėmiau kaip reikiant reivinti.
Ar karjera užsienyje buvo vienas pradinių „Fur Coat“ siekių? Kaip pavyko pirmąkart darbo tikslais išvykti iš Venesuelos?
Užsienyje grojome ir iki suformuodami „Fur Coat“. Israel vasaras leisdavo Ibizoje, netgi turėjo keletą rezidencijų, taip pat grojo kitose Lotynų Amerikos šalyse. Aš – taip pat, be to, esu grojęs WMC. Priklausiau „Bullitt Bookings“ agentūrai ir kaip Delete turėjau kontraktus su leidyklomis „Sci Tec“ ir „Get Physical“ bei keletu kitų, tad yra tekę pasirodyti ir Europoje, ir Šiurės bei Pietų Amerikoje. Pamenu, kai dar studijavau universitete, savaitgaliui skridau į Amsterdamo „Trouw“ pagrotu su Deetron, tuomet iškart grįžau į paskaitas.
Kaip susipažinote su Damian Lazarus – ar tai laimingas atsitiktinumas?
Iš draugo pavyko gauti Damian emailą, buvau jam rodęs keletą solo kūrinių. Kai pradėjom „Fur Coat“, iškart norėjom vystyti projektą kartu su „Crosstown Rebels“. Nusiuntėm Daman keletą kūrinių, jis juos perklausė ir atsakė jau kitą dieną. Būtent tų pirmųjų taip ir neišleidom, bet jie atvėrė duris tolesnei bičiulystei. Damian sudomino mūsų muzika ir idėjos, tad viską išvystėm iki pirmojo singlo, tuomet albumo, ėmėm groti kompanijos vakarėliuose ir tapom šeimos dalim.
Ar prieš keliolika metų taip ir įsivaizdavot savo šiandieninį gyvenimą?
Wow, na, manau, kad visuomet kažką tokio turėjome mintyse ir link to sistemingai ėjome, bet gi niekad nežinai, kiek laiko užtruksi, kol išpildysi savo svajones. Manau, jau 2005-aisiais žinojome, kad norime gyventi iš muzikos, dirbti didžėjais ir prodiuseriais, tik gal nesitikėjom, kad gyvensim Barselonoje ir bus nutikę visi kiti dalykai, kurie nutiko per dešimt metų. Noras visuomet buvo, visada troškom išvežti savo muziką iš Venesuelos bei įsilieti į tarptautinį didžėjų ratą. Sunkaus darbo ir laimingų atsitiktinumų dėka viskas įmanoma. Pasiryžimas ir buvimas tinkamu laiku tinkamoje vietoje!
Koks protingiausias sprendimas, kurį priėmėte „Fur Coat“ karjeroje?
Jau turėjom patirties kaip solo atlikėjai, tad, galiu pasakyti, kad taiklus sprendimas buvo tinkamos leidyklos mūsų muzikai pasirinkimas. Be abejo, sėkmė didele dalimi priklausė ir nuo to, kad mumis ir mūsų idėjomis patikėjo Damian Lazarus. Ir leido daryti tai, ką norime.
Manau – ir Israel man pritartų – kad karjerą verčiau vystyti draugaujant su keliomis patikimomis leidyklomis nei užtvindyti rinką leidžiantis bet kur. Kiekvienas leidinys turi svarbus. Leidyklai turi tikti muzikine prasme, o ir su jos žmonėmis sutarti svarbu. Visa kita įvyksta natūraliai.
Ar į Europą atviliojo didesnės karjeros galimybės?
Taip, be abejo, persikraustymas svariai prisidėjo prie mūsų karjeros sėkmės. Europa – tai 70% darbo. Likęs pasaulis – 30%. Venesuela geografiškai ne pačioje patogiausioje vietoje, netgi JAV gyventi ir dirbti Europoje būtų buvę patogiau. Be to, ne lengviausi laikai mūsų šalyje politine prasme, tai irgi buvo viena išvykimo priežasčių.
Barseloną pasirinkom, nes gerai šį miestą pažinojom. Kalbėti ispaniškai, žinoma, privalumas, bet pats miestas nuostabus, meniškas. Ten puikus oras, gyvename gražiuose butuose, maistas beprotiškai skanus, oro uostas už 20 minučių kelio, daug tiesioginių skrydžių ir dar pliažas po ranka. Ko daugiau norėti?
Ką mėgstat Barselonoje veikti? Ar jūsų draugai – taip pat atvykėliai?
Įvairių turim pažįstamų, tiek iš muzikos verslo, tiek su juo nesusijusių venesueliečių ir barseloniečių. Miestas nedidelis, tad dažniausiai is tuos pačius pažįstamus sutinkam vakarėliuose, restoranuose ar draugų namuose.
Matyt, mėgstamiausias mūsų užsiėmimas po muzikos yra maistas. Valgom daug, mėgstam išbandyti naujas vietas. Aišku, neatsisakom ir idėjų nueiti į pliažą, barą, kiną... Israel mėgsta futbolą, aš – tenisą, krepšinį, F-1. Ne nuolat, bet retkarčiais smagu varžybas pažiūrėti. Kitą savaitę Majamyje eisiu į „Heats“ varžybas.
Patys itin aktyviai nesportuojam, nors Israel vaikšto į sporto klubą. Aš – stengiuosi, bent jau pabėgioju palei jūrą.
Kaip pasiskirstot darbus studijoje? Ar dirbat ir keliaudami?
Abu turim ką veikti viso kūrybinio proceso metu. Aš – labiau sintezatorinis, Israel mėgsta perkusiją ir aranžuotes. Bet idėjas dažniausiai pradedam vystyti jammindami. Įrašau bosą, synth’ą, kick’ą, tada su viskuo pažaidžia Israel, grįžtu aš, dar ką nors pridedu, ir taip dirbam tol, kol esam visiškai patenkinti rezultatu.
Pagrindinė studija – mano bute. Turim daug VST ir hardware’o. Neseniai užsisakiau „Moog Mother 32“, laukiu atvykstant.
Kelyje nedirbame, nors Israel kartais visai patogiai jaučiasi su ausinėmis. Man tikrai reikia monitorių ir bent jau panašios į mano studijos. Nes su ausinėm būna, kad jose girdisi visai nieko, o namuose pasirodo, kad kažkoks šūdas.
Jūsų diskografija tikrai gali sukelti pavydą – „Crosstown Rebels“, „BPitch Control“, „Hot Creations“... Stiprus pagrindas. Ar planuojate naujas draugystes? Ar kurdami naują kūrinį jau žinote, kur jį išleisite?
Ačiū už komplimentą! Ne, apie tai, kur muzika pasirodys, ją kurdami negalvojame. Dažniausiai leidžiamės namuose – „Crosstown Rebels“. Visgi kartais patys jaučiam, kad nebūtinai pataikom į leidyklos kryptį, bet vienas ar kitas kūrinys visai derėtų kitur. Jamie Jones, pavyzdžiui, jau senokai pažinojom ir kalbėdavom apie darbą su „Hot Creations“. Nusiuntėm jam „Together“, sulaukėm pagyrimų, bet jis norėjo dar kažko. Taigi pridėjom „There’s No Time“ ir išėjo visas EP.
„BPitch Control“ jau buvome išleidę remiksą, tad ir singlas kažkaip natūraliai susiklostė. Jis melodingesnis, ne toks uplifting, kaip „There’s No Time“. Tad turim mėgstamų leidyklų ir esam atviri naujiems projektams, ypač jei darbas vyksta su pažįstamais žmonėmis. Ar dirbsime su kitais? Visko gali būti, jei tinkamu laiku sukursime tinkamos muzikos.
Gal paspėliotumėt muzikos madas 2016-iesiems?
Muzikos industrija – uždaras ratas. Mums atrodo, kad viskas jau pasiekta, nors, aišku, nauja muzika, melodijos ir sintezės dar gali gimti. Visgi techno, house ir kiti žanrai jau sukurti. Visi kuriame muziką tais pačiais instrumentais. Šiandien viskas labiau krypsta į techno pusę, bet išliks ir kiti stiliai be juose sėkmingai operuojantys žmonės, tad viskas reliatyvu. Spėti, kuri leidykla bus madingiausia ar kuris garsas taps karščiausiu, nėra mūsų tikslas. Dirbame ties tuo, kuo tikime, darome tai savu tempu ir nuotaika. Labiau gerbiame tas leidyklas, kurios dirba jau seniai, nei tos, kurios ką tik išgarsėjo vien dėl to, kad pasuko madingu keliu.
Kada jūsų duetui smagiausia groti?
Tai priklauso nuo pasaulio krašto. JAV smagu nuo 1 iki 3, tai yra, nuo piko iki uždarymo. Kitur – nuo 4 ar 6, gal net 7. Viskas vėlgi reliatyvu. Dažniausiai esame headlineriai, tad grojame po apšildančiujų, po vidurnakčio, kai viskas jau aukštumoje. Kas kita groti, jei esame lauke ir teka saulė, tada visi tampa emocingesni ir kelionė pagilėja. Bet jei esame uždarame klube, tai ir šokdinam iki pat pabaigos.
Ar būti headlineriu – privilegija, ar iššūkis?
Mums tai labai patinka. Galbūt kai kas dėl to jaučia spaudimą, bet iš esmės tuo reikia didžiuotis. Žmonės ateina pamatyti būtent mūsų, tad visuomet turime būti geriausios formos, ieškoti muzikos – senos, naujos, klasikinės – ir viską sulieti į vieną ilgą naktinę kelionę, kurią žmonės prisimintų grįžę namo. Headlineriu būti nuostabu, tai geriausias nakties laikas. Visgi ne mažiau svarbus ir apšildančio DJ darbas – juk tu turi paruošti tinkamą nuotaiką ir elgtis taip, kad žmonėms nepabostų laukti pagrindinių didžėjų bei jų nenuvarginti. Kai kurie tiesiog mėto bombas ir galvoja, kad elgiasi labai kietai! Bet pagarbos iš kitų susilauksi, jei grodamas pirmas elgsiesi tinkamai.
Ar jūs – tikri kailiai, ar visgi dirbtiniai?
Oi, mes labai tikri! Bet gyvūnėliai kūrybos proceso metu nebuvo žalojami.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS