Leon Somov: „Solinės medžiagos turiu daug, vis dar ieškau geriausios jos išraiškos“
Jurgos albumas „Breaking the Line“, metų prodiuserio apdovanojimas „M.A.M.A“, 8 metai su Jazzu, audiovizualiniai eksperimentai, tango, analoginė fotografija... Jei Leon Somov išvyktų atostogų į negyvenamą salą, turbūt ir ten rastų ką sukomponuoti ar net įrašyti.
Šeštadienį prodiuseris klubo „Opium“ scenoje stovės vienas – be muzikantų, be gyvo vokalo. Tik jis ir solinė, vis į stalčius dedama, kūryba, skirta šokiams. 2009-aisiais „Silence“ išleido Leon Somov albumą „No Batteries No Toys“, bet šiandieniniais tempais atrodo, kad tai buvo labai seniai.
Bandėme su Leonu kalbėti apie tai, kas skambės klube „Silence Night“ metu, bet viskas greitai nukrypo į visus kitus prodiuserio galvoje telpančius projektus. Jų, kaip minėjau įžangoje, labai daug. Iš tos daugybės, manau, tie asmeniniai dalykai ir išsikristalizuoja.
Nuo tavo solinio albumo išleidimo jau daugiau nei 3 metai nutekėjo (ir išsamiai paplepėti tada buvome susėdę). Kaip šiandien žiūri į tą projektą?
Apskritai nebegrįžtu jau sukurtų ir išleistų kūrinių, albumų. Kol kuri, kol vyksta procesas, tos muzikos tiesiog persiklausai. Žodžiu, automobilyje „No Batteries No Toys“ tikrai nesisuka.
O kas dabar yra solistas Leon Somov?
Tuomet susikaupė daug kūrinių, nenorėjau, kad jie mirtų archyvuose, todėl ir išleidau, kad žmonės išgirstų ir įvertintų. Šiuo metu daug dirbu su kitais atlikėjais – Jurgos albumas, mano ir Jazzu nauji kūriniai, projektas su Eduardo Gimenezu... Sau laiko lieka mažiausiai.
Bet solinės medžiagos turiu daug, vis dar ieškau geriausios jos išraiškos. Net nusiunčiau kolegai paklausyti, kad pasakytų, ar nesu visai atitolęs nuo šiandieninio elektroninės šokių muzikos skambesio, ar nėra mano kūryba morališkai pasenusi. Beje, į pasirodymą šeštadienį įtrauksiu ir vieną kūrinį su Jurga – jis man toks techno, manau, labai tiks.
Tai solinė kūryba, elektronika – lyg atitrūkimas nuo kasdienių darbų?
Galima ir taip pasakyti. Bet man labai įdomu, džiaugiuosi, kad vėl ėmiau tai krutinti. Gal atsiversiu iš naujo.
Būtų smagu, kad viskas nesibaigtų vienu vakarėliu „Opium“. Prieš keletą metų juk su Few Nolder, Vidžiu, Mario beveik visus Lietuvos festivalius apvažiavome – labai geri įspūdžiai. Mielai pakartočiau.
Šiaip šokių muzikos klausai?
Visko aš klausau. Bet kai po studijos darbų grįžti namo, labiausiai norisi tylos.
Kieno iniciatyva ėmei dirbti su Jurga?
Iš pradžių – jos. Įrašėme vieną kūrinį ir užsikabinau, pasiūliau dirbti toliau. Tam, kad išreikščiau savo susikurtą viziją, nepakako vienos dainos. Albume tik vienas kūrinys ne mano prodiusuotas.
Kokia ta vizija?
Visi Jurgos kūriniai buvo įkvėpti filmų. Kalbėjome apie juos, apie emocijas, kilusias po jų peržiūros. Tas emocijas ir reiškiau garsais, melodijomis.
Ar su Jurga dirbai akis į akį, ar, kaip tau įprasta, internetu, per atstumą?
Darbų pradžioje ji gyveno Maskvoje. Kartais užsukdavo į studiją, sudainuodavo vokalo partijas, sugrodavo melodiją kaip atspirties tašką. Toliau bendraudavom internetu.
Mane toks darbo principas visiškai tenkina. Labiausiai mėgstu studijoje būti vienas – tada geriausiai susikaupiu. Kai yra daugiau žmonių, pavyzdžiui, Justė ar Jurga, tuomet koncentruojamės į vokalus, kviečiamės muzikantus, vėliau išsiskirstom ir kiekvienas dirbam savo darbą.
Pasirodymai tau – natūrali kūrybos tąsa, ar lipant ant scenos reikia prisiversti?
Scenoje visada jaudinuosi – turbūt tai reiškia, kad man rūpi, kad noriu muziką gerai atlikti. Kalbant apie šokių muziką, tuomet nesilaikau dainos struktūros – kiekvieną kartą stebiu publiką, kūrinių dalis maišau vietomis, kiekvienas pasirodymas skirtingas. Tai labai įdomu, tai, kaip tu sakei, jau kūrybos tąsa.
O ar grodamas vienas – na, retai taip būna, bet vis tiek – nepasigendi vokalistės, muzikantų?
Aišku, prie komandos scenoje tikrai esu pripratęs. Su muzikantais groti man labai patinka. Bet solinis pasirodymas – irgi šioks toks iššūkis, nors ir ne pats didžiausias. Visiškai „live“ tai nebus, įterpsiu ir didžėjinių elementų, įmesiu mėgstamų kūrinių, juos interpretuosiu.
Kas iš elektronikos kūrėjų tau imponuoja?
Konkrečiai elektronika – sunku pasakyti. Va, David Bowie naujas albumas labai patiko. „Bonobo“ išleido naują darbą... Daugiau dabar tikrai neišvardinsiu.
Kaip suprantu, netrukus leisite ir naują Leon Somov & Jazzu albumą?
Procesas labai ilgas... Justė vis skraido į Švediją, jai pačiai sunku persiplėšti tarp solinio albumo ir mūsų. Įdaviau jai tokią garso kortą su mikrofonu ir liepiau ten įrašinėti, žiūrėsim, kas išeis.
Medžiagos šiaip jau turime tikrai daug ir net per daug vienam albumui – gal 14 kūrinių. Manau, atrinksime kokius 10. Kaip tik ruošiamės išleisti singlą „You Don’t Know My Name“ – jis kažkuo panašus į „Sugalvoki norą“ ar „Pretender“. Bet bus ir baladžių, daug gyvų instrumentų. Visiško kokteilio suplakti nėra noro, tad sunkiausia ir bus viską apibendrinti, sukurti visumą.
Projektui jau kokie 8 metai... Statistinio Leon Somov & Jazzu gerbėjo portretas per tą laiką gerokai pasikeitė. Ar pati muzika subrendo, ar tiesiog daugiau žmonių ją išgirdo?
Mūsų publika tikrai mišri, Kai koncertuojame Šv. Kotrynos bažnyčioje, beveik visada išperkami visi bilietai – juos perka ir vyresni žmonės, ir visiškas jaunimas. Esame sukūrę daug baladžių, negrojame visiškai klubinės muzikos, manau, todėl ja ir domisi įvairūs žmonės.
O kieno įvertinimai tau svarbiausi – draugų, kolegų, žmonos..?
Žinai, draugai pagirs, paplos per petį bet kuriuo atveju. Nekalbu jau apie šeimos narius. Man įdomiausia, ką mano, kaip reaguoja ne muzikantas, tiesiog paprastas klausytojas. Kolegos girdi ne tuos dalykus – o juk vių pirma svarbu, ar kūrinys „veža“, ar ne.
Kurį laiką su šeima gyvenote Briuselyje, kur muzikavai su vokalistu Adomu. Grįžote namo – ar Vilnius jau paskutinė stotelė?
Nežinau... Grįžom dėl vaikų – šeima gausėja. Bet Vilnius man ir šiaip labai patinka, ypač vasarą – čia tikrai visko yra. Aišku, ir Briuselyje buvo įdomu. Viskas ten kitaip. Kūrybai vietos tikrai yra. Pavyzdžiui, įgyvendinau meninę instaliaciją „Nuages“. Bet tekdavo dažnai skraidyti į Lietuvą koncertuoti, tad patogiau buvo grįžti.
O kaip gi tas porą kartų Lietuvoje suskambėjęs, bet nurimęs Adomo, tavo ir kitų kolegų projektas „The Mittens“?
Dabar jis bando muzikuoti vienas, išvažiavo savęs paieškoti į Berlyną. Bet sulaukėm kvietimo pakoncertuoti viename festivalyje vasarą, gal pavyks vėl kartu užlipti ant scenos. Manau, projektas tikrai įdomus, norėčiau prie jo grįžti.
Ką veiki su Eduardo Gimenezu?
Jis – tango menininkas. Kol kas koncertavome tik vieną kartą, privačiai, projektą dar tikrai reikia šlifuoti, apgalvoti. Nenorėčiau, kad tai būtų „Gotan Project“ kopija – siekiu kažko modernesnio.
Stengsiuosi įtraukti gyvų muzikantų – kaip ir sakiau, man scenoje su jais smagiau. Ir dinamikos daugiau, ir atrodo viskas geriau. Juk kai klausytojas mato vieną atlikėją su kompiuteriu, nėra labai įdomu, jei tai ne koks Plastikman su vizualizacijų kalnu.
Vaizdas muzikai tikrai padeda, pagerina jos suvokimą. Su Juste irgi galvojame apie papildomus dalykus koncertuose – anksčiau dirbome su komanda „Gerifilmai“, visiems tai patiko.
Tiesiog dažniausiai tokios idėjos Lietuvoje atsitrenkia į biudžetą – kuo daugiau dalyvių, tuo jis didesnis, tuo mažiau renginių organizatorių gali projektą įpirkti. Taip ir sukamės tarp Vilniaus ir Kauno. Ypač Kaune mus labai myli – daugiausiai ten koncertuojame.
Jei į studiją ateitų labai talentingas, įdomus vokalistas ar vokalistė ir pasiūlytų kartu dirbti, ar rastum laiko dar vienam projektui?
Žinoma. Jei tik žmogus įdomus, idėjos patrauklios, laiko tikrai atsirastų.
Kas tavo gyvenime labiausiai nukenčia dėl muzikos, kuriai savęs ir laiko tikrai netaupai?
Dėmesys šeimai...
Beje, vis dar fotografuoji?
Taip. Jurgos albumo viršelis – mano darytas kadras. Norėjau būti šiuo projektu visiškai patenkintas ir užtikrintas, pats pasisiūliau nufotografuoti su juosta. Tada važiavau pas tėtį į Panevėžį ryškinti laboratorijoje... Viską padariau pats. Ir tai labai smagu, esu albumu visiškai patenkintas.
... Dar buvo kalbų apie studijoje besikaupiančią analoginę aparatūrą, muzikos žurnalistiką ir net jogą. Ne, jai laiko Leonas nedažnai randa. Kitaip nei muzikai.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS