Raudonoji „Sado Opera“. Premjera ir pokalbis!
Pirmąkart „Sado Opera“ mane ir kelis šimtus „Opium“ lankytojų šokiravo prieš penketą metų, pasirodę Naujųjų sutikime. Niekas nesitikėjo kažko tokio nepanašaus į tuomet madingą elektroninį skambesį, tokio kardinaliai priešingo sustabarėjusiam besikūprinančio didžėjaus įvaizdžiui.
Iš Rusijos kilęs, Berlyne kuo slidžiausiai besijaučiantis kolektyvas grįžo keliskart po to, kartais visi (Magic Doll, Colonel, Mr. Adolf ir Wild Man), kartais pusė – kaip didžėjai, ir galiu tvirtai pasakyti, kad joks kitas atlikėjas tokio kultinio statuso klube dar nebuvo pasiekęs. Neseniai operos sadistai man parašė, kad turi naują klipą, kurio autorė – suomių menininkė Munalissu. Labai raudoną klipą. Taigi „Red“. Žiūrim, skaitom ir nugirstam, kad vasarą sadistai vėl bus Lietuvoje.
 
Kadangi klipas visai šviežias ir rėksmingas, pirmiausia – apie jį! Kaip pasirinkote dirbti su menininke Munalissu, klipo autore? Gal įkvėpė kuris nors konkretus jo darbas?
 
Oi, istorija yra įdomi. Ir daina, ir klipas yra savotiškas mūsų meilės laiškas raudonam Andre Pozusis, menininko, Munalissu bendradarbio, pasauliui. Abu šie kūrėjai eksperimentuoja su raudona, jie Helsinkio klube „Kaiku“ turi seriją „Red Light District“, raudonai spalvina ir turbūt stipriausią regiono festivalį „Flow“, kuris vyksta pačiame Helsinkio centre, senoje elektrinėje.
Mums visa tai, ką jie daro, labai patinka, tad parašėme tai šlovinančią dainą. Taigi nieko nuostabaus, kad norėjome, jog jie pasirūpintų vaizdine jos išraiška.
Sunku pasakyti, ar sprendimą lėmė vienas kuris Munalissu darbas – greičiausiai lemiamas buvo visas jos stilius, kuris yra provokuojantis ir turi daug jėgos. Ji taip pat kuria performansus. Labai talentingas ir kūrybingas žmogus, būtinai pasižiūrėkit jos Instagramą. Kiekviena istorija – lyg atskira visata. Munalissu puikiai jaučia muziką, tai akivaizdu ne tik mūsų klipe. Neseniai ji dirbo ir su Tiga.
Kur filmavote klipą? Ar ilgas buvo procesas?
 
Iš Berlyno vykom į Helsinkį. Dirbome studijoje, kurią Munalissu ir Andre dažnai naudoja savo projektams. Trukome dvi dienas – pirmąją buvo ruošiama scenografija, antrąją ją naikinome. Post produkcija, žinoma, truko gerokai daugiau laiko.
Gal pažertumėte užuominų, kokių simbolių ieškoti klipe?
 
Muzika įrašyta originaliais 1982-ųjų gamybos sintezatoriais, norėjome tai įvaizdinti, o raudoną spalvą įprasminti 9-ojo dešimtmečio mados pagalba. Aštriai šiuolaikiški ir tuo pačiu žavingai vintažiniai Munalissu vaizdai taikliai papildo muzikos skambesį. Klipe galima įžvelgti Andy Warhol „Eight Elvises“, bet tik vienoje vietoje. Bendrai kalbant, tai lyg tęsinys to, ką jau yra padarę Munalissu ir Andre. Ir žvilgsnis į tai, ką jie darys ateityje.
Ar siekėte tęsti ankstesniuose „Sado Opera“ vaizdo klipuose pradėtas idėjas?
 
Visai ne, kaip tik siekėme pabandyti kažką naujo. Vaizdo klipai mums – lyg trumpos istorijos. „Bathroom Song“, pavyzdžiui, pasakoja, kaip gerbėjas tampa „Sado“ šeimos nariau. „We Are Stray“ – epas apie mūsų nesibaigiančias keliones Berlyno gatvėse ir klubuose. Filmuojant šį dalyvavo daug mūsų gerbėjų ir draugų, pavyko įsibrauti ir ten, kur paprastai kameros nepageidaujamos – į mūsų mylimąją „Wilde Renate“ ir skandalingajį „Ficken3000“.
Bendrai, gal tu ir teisi. Visus mūsų klipus vienija tai, kad jie paremti tikromis istorijomis, tikru gyvenimu ir tikrais žmonėmis, apie kuriuos dainuojame.
„Sado Opera“ – ir grupė, ir didžėjai. Kodėl pradėjote rūpintis ir pulto reikalais?
Taip jau susiklostė – norėjome groti kuo dažniau, bet geram koncertui reikia geros scenos, apšvietimo, įgarsinimo… Ne kiekvienas klubas gali tai pasiūlyti. Todėl nusprendėme turėti ir tokią galimybę – pasirodyti kaip didžėjai. Dabar dukart per mėnesį grojame viename „Wilde Renate“ aukštų. Tos naktys vadinasi „Sado Opera’s Love Radio“.
Drįstu spėti, kad realybėje jūs atrodote kiek kitaip, nei scenoje. Ar visgi kasryt maukšlinatės perukus? Na, įdomu, ar galimybė išrasti save iš naujo ant scenos turi teigiamos įtakos jūsų „dieninėms“ asmenybėms?
Anonimiškumas ir makiažas neatsiejami nuo mūsų sceninio įvaizdžio. Tai leidžia publikai priimti mus be jokių išankstinių nusistatymų ir klišių, tikėti mūsų sekama pasaka. Riba tarp tikro ir sceninio gyvenimo – subtili. Kartais tie, kurie nedėvi jokių kaukių, gali būti didesni apsimetėliai nei tuos, kurie nesirodo be makiažo. Matai tai, ką nori matyti, ir tai – nuostabu. Kita vertus, mums svarbiausia ne makiažas, o tai, ką norime pasakyti – tai galime daryti ir visiškai nuogi, be jokių kostiumų. Bet tai žaidimas, ir mums patinka jį žaisti.
„Red“ kadras
„Red“ kadras
Kaip gyvena jūsų fanai – ar bendraujate tik internetu, ar ir gyvai? Ar įkvepiate juos eksperimentuoti su įvaizdžiu? Gal teko matyti ir savo antrininkų?
 
Savo gyvenimų neskirstome į sceninį ir tikrą, taigi jokio skirtumo, kur tuos fanus susitiksi. Kiekvienas toks susitikimas gali virsti didele draugyste. Taip nutinka!
Kalbant apie antrininkus, bandančius atkartoti mūsų įvaizdį, neseniai gavome tokią nuotrauką iš Japonijos. Ir tai ne pirmas kartas! Antrininkų matome ir nuo scenos.
Kaip susidorojate su faktu, kad Berlyno laiko juosta dažniausiai rodo ilgą naktį, šokius, meną ir menininkus? Nepavargstat?
 
Berlyne mes tarsi palaiminti! Mūsų vakarėlis niekada nesibaigia, ir mums tai ypač svarbu. Nekenčiame sienų, geriausia būti apsuptiems žmonių iš visos planetos. Sienos – tai tik politikų interesas, realiai jos yra bereikšmės, esame įsitikinę, kad skirtingų tautybių žmonės gali puikiai sugyventi. Nereikia ir skirstimo į lytis, kiekviename yra šiek tiek moters ir šiek tiek vyro. Įdomiausi dalykai nutinka kažkur per vidurį.
„Red“ kadras
„Red“ kadras
Ar Berlynas įkvepia kūrybai, ar tam naudojate kitus šaltinius? Gal randate jų ir tėvynėje?
Iš dalies, žinoma, įkvepia. Tai labai gyvas miestas, jame pilna įdomių asmenybių ir projektų. Tiek klasikinių, tiek šiuolaikinių. Iš tiesų sudėtinga tam įkvėpimui atsispirti, bet mes neapsiribojame viena vieta. Įkvepia pasaulis, žmogiškoji kultūra, ir, be abejo, erosas - seksualinė energija. Rusija irgi įkvepia, bet… rezistencijai ir kovai už meilę ir laisvę.
 
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS