That was Sparta
Įvyko, galbūt net pavyko. Sunku dar objektyviai ir blaiviai vertinti tai, kas atsitiko savaitgalį „Toliejoje“, bet „Spartakiada“ tikrai buvo smagi. Nuo – iki.
Netgi Jachimavičiui patiko, taip pat ir „Molėtų žinių“ korespondentėms, kalbinusioms mane ką tik pabudusią ir todėl labai nerišlią.
Keista rašyti atsiliepimą apie tai, ką pati lipdei, bet ignoruoti taip pat negaliu – kažkur viduje festivalis išliks kaip labai labai ypatingas reikalas. Varginantis ir džiuginantis, atsiliepsiantis ateityje ir gerokai praturtinęs.
Visų pirma – pažintim. Daugelis jų ir anksčiau buvo užmegztos, bet įvykiai, darbai ir nuotykiai ryšius gerokai sustiprino. Daug iškalbėta, daug išgirsta, daug ir išmokta. Sunkus ir alinantis darbas tas renginių organizavimas, bet su puikia komanda – kad ir į karą. Karo šįkart neprireikė, gal ir ateityje viskas vyks dar sklandžiau. „Spartakiada“, tikiu, vėl bus.
Muzika? Iš to, ką išgirdau ir pamačiau, labiausiai smeigė S13 seto atkarpa sekmadienį ryte. Dievų muzika, dievų šokiai. Raumenys jau palaidavosi, nes esminiai darbai buvo nudirbti, o esminių problemų taip ir neatsirado.
Mr Sizef + Unquote
5:04
From Future Sound Of Russia LP.
„Jahcoozi“ penktadienį patiko, bet stipriam įspūdžiui sutrukdė prieš dvi savaites matytas jų koncertas Berlyne. Kemo patiko, bet su Lynx pernai laužė atkakliau. O ir Juliana šįkart už rankos nelaikė.
Saulty dar vėlesnį sekmadienio rytą irgi patiko, bet tai jau buvo visiškas alkotrash‘as su daug hitų ir šiek tiek mažiau artimųjų aplink. Į persirengimo būdeles paplūdimiuose daugiau niekad nežiūrėsiu ramiai ir be šypsenos. Pasirodo, ten gali tilpti kokie septyni didžėjai, atstovaujantys septyniems skirtingiems žanrams. Laiku pasitraukta poilsiui, nes trečioji festivalio diena irgi nepraėjo be įsipareigojimų.
Pakas atkakliai įgarsino visą sekmadienį paežerėje. Ta scena, beje, tikrai buvo geriausia ir atkakliausia – visiškai neužtilo nuo pat starto penktadienį vakare. KUB‘isto galva vis labiau neklausė, turbūt todėl funk ir soul galiausiai pakeitė šaižūs breaks, iš miškų atvilioję paskutinę saujelę festivalininkų. Nors lietaus visą savaitgalį nebuvo nė kvapo, jie vis tiek užsimanė purvo vonių ir tam reikalui atlikti vartėsi smėlyje. Tada kai kas užšoko net ant pulto ir purvu trynė didžėjų. Dirty bass! Visai netrukus atėjo galas, kurį vargonėliais atvežė Morrisonas ir „Riders On The Storm“.
Visai nemačiau ir negirdėjau paskaitų bei dirbtuvių. Atsiliepimai įvairūs, tai džiugina, vadinasi, žmonės domėjosi ir klausėsi. Vidžėjų workshopas nepraėjo be rezultatų – jau sekmadienio rytą negalėjau patikėti, kad šalia nagingosios Suckmyfinger vaizdus klijuoja šiaip jau didžėjus Justas Fresh. Nauji karjeros vingiai?
Kažkas nemiegojo dėl to, kad buvo labai gerai, kažkas dėl to, kad apsigyveno prie scenos (o tai buvo neišvengiama, che che che). Kažkas nevalgė, nes nebuvo iš ko rinktis, kažkas, nes visai nebuvo kada. Minusų aš ir kolegos įtarėm tikrai daugiau, nei jų galiausiai patyrė festivalininkai. Ir tai yra nuostabu. Kažkokia hipiškai čigoniška nuotaika, pasirodo, būna ir taip.
Nuostolių yra. Pavyzdžiui, po „Sūpynių“ lyg ir pataisyta, bet dabar jau galutinai pastipusi mašina. Vargas vargelis. Na, kol kas reikia surasti Manfredą ir atiduoti jam festivalyje praganytus raktus, kompaktus ir marškinius. Metų pasimetėlis!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS