Gatvės koverių diena
Kadangi aš, Daina, vis dar lepinuosi lovos areštu, „Gatvės muzikos dieną“ šiemet praleidau. Tikrai būčiau ėjusi į dienos žygius su visapusišku savo kolega Mantu, tad jo ir paprašiau viską man papasakoti lengvai literatūrišku ritmu. Pradeda patikti tie besisvečiuojantys rašytojai! Bet jau kitą savaitgalį turėčiau būti darbo vietoje. Ačiū Mantui (visos nuotraukos taip pat jo), o kitų muzikalaus savaitgalio pastabos, aišku, tilps komentaruose.
Pradėsiu kiek iš toliau. „Gatvės muzikos diena“ – tai ne šiaip šventė, bet tolimos ateities vizija. Po tokių fiestų tik ir galvoji, kada tokios dienos bus kiekvieną savaitgalį? Tarpuvarčių, aikščių ir parkų Vilniuj netrūksta. Tik turbūt grojantys yra nedrąsūs ir vis laukia to spyrio į užpakalį. Na bet bent jau kartą per metus turim tikrą festivalį vidury miesto.
Šiemetinei kelionei ruošiausi atsakingai. Ir „Teisingo kelio: aktualios gatvės muzikos vedlio“ žemėlapį išstudijavau, ir valdišką žemėlapį po ranka turėjau, bet visgi pradėjęs kelionę nuo „Briusly“ nusprendžiau pasikliauti klausa.
Pats to nežinodamas „Briusly“ užtaikiau į vaikų gatvės muzikos dieną. Tarp alaus bokalų sukosi apsenę diskotenininkai su savo atžalomis, buvo kas gimtadienį su Kempiniuko balionais šventė, bet iš kolonėlių visgi liejosi tikrai ne vaikiška muzika. Gal ir gerai, užtenka „Tele-bim-bam“ kompakto ir per sekmadienio brunchą toj pačioj vietoj.
Ant buvusio „Woo“ slenksčio sėdėjo būgnus polietilenų užsidengusi jauna roko grupė. Grojo tyliai ir atrodė, kad labai jau juos muziejaus pašonė gąsdina. Neduokdie, pikta kasininkė išlįs. Aišku grojo koverius.
Vokiečių gatvė. Koveriai, koveriai, koveriai. Ant suoliukų taisėsi visi kas atsinešė gitaras. Nuo „The Beatles“ iki „Requiem“ repertuaro. Ant pievos priešais „Swedbank“ kažkokią dainą acapella mėgino išlaužti. 12 panų kurių nesigirdi – nesužavėjo. Jaunieji talentai, išrėkit gerkles, išūžkit ausis, gi čia puiki proga būt pamatytiems.
Prie ŠMC, o tiksliau prie buvusio „Graso“ – „Brodvėjaus“ scena. Sekmadienį jos vietoje gulėjo juodos kojinės ir kolos buteliai. O šeštadienį čia grojo 3 roko grupės. Girdėjau vieną. Buvo kam patiko. Bet prie ŠMC slenksčio skambėję „Nirvanos“ koveriai daugiau dėmesio sulaukė. Tiesa, ir vieni ir kiti stengėsi kuo garsiau groti. Turbūt per GMD savotiškas garbės reikalas perrėkti kuo daugiau muzikantų. ŠMC kavinėje mačiau tik muilo burbulų mašiną.
Prie Gelažniko parduotuvės – „Pure Future White“ apšilimas. 5 nuo galvos iki kojų balti vyriukai nemenkai trypė į Tiesto gabalo taktą. Kiti aplink stovėjo ir žiūrėjo. Buvo kas ir filmavo. Manau gręsia neblogas viralas iš to trypčiojimo.
Šiemet labiausiai nuvylusia vieta vadinu „Cafe de Paris“. Kasmet surengdavęs grandiozinę fiestą, šiemet tesugebėjo pagarsinti kolonėlę viduj. Liūdna.
Leidžiamės senamiesčiu žemyn. O čia – tikras siaubas. Nežinau, kas skirsto muzikuojančių vietas ir kokiu protu vedini tie muzikantai nusprendžia, jog klausytojai kažką girdės. Kitaip tariant, nuo pat „Gorky“ baro iki Katedros aikštės paklausyti bent vienos grupės – neįmanoma. Šalia stovintys skudutininkai pergroja vienišą saksofoninką, „Nirvanos“ dainas koverinanti grupė su tekstą iš lapo skaitančiu vokalistu visiškai nugrojo netoli stovėjusį jauną trio (atrodė panašūs į vestuvinį ansamblį). Na tokio muzikinio mash up’o manau ir Diawara pavydėtų.
Pilies gatvės pradžioje pavadinimą į „Galapagus“ pakeitusios „Roko naktys“ ramino rokerius, jog nieks nepasikeitė, o festivalis tikrai neišsikrausto iš Zarasų. Deja, daugiau dėmesio sulaukė šalia stovėjęs „Maggi“ sriubų stendas.
KultFluxeriai
KultFluxeriai
Kita stotelė – „KultFlux“ krantinė. Praėjusią vasarą (kaip ir kelias kitas vasaras) iš naujo įsimylėta vieta ir šįkart nenuvylė. Prie pulto Tadas Quazar, šalia – kepsninė, o viduj baras po pitaką, kuriame šaldytuvą atstojo upės vanduo. Poilsis ausims ir dūšiai iš didžiosios P.
Toliau – į „Sattos“ kiemą. Čia muziką keitė Vaiperis, deja, šokančių ar bent jau linksinčių į taktą nesimatė. Visi kažkodėl mieliau patvoriais stovėjo, bei nubėgę už namo sisiojo. Toks jau tas lietuviškų švenčių kvapelis. O gal ir smėlėta „Sattos“ aikštelė nepasirodė patogi šokiams.
Satta
Satta
Vienas alaus ir vėl keičiu lokaciją. Per besispjaudančius paauglius prasigrūdau iki Vilniaus gatvės „Coffee Inn“. Čia prie mikrofono stovėjo Fingalick. Jautėsi drąsiai, publikai patiko, šokančių buvo. Aš gi tikiuosi jį pamatyt šią vasarą kuriam nors festivalyje ir be kavos puodelių po kojom.
Paskutiniam pasišokimui pasilikau „La Boheme“ kiemą. Technikos bibliotekos sienos buvo nudažytos žaliai, o langai nuo garso drebėjo. Man atėjus „Metal on Metal“ kūrė čia savo firminę peklą. Vėlgi – sėdinčių palei sieną buvo daugiau nei šokančių. Drąsiausieji gi veržėsi arčiau scenos: kas su vaiku ant sprando, kas su bokalu ant galvos, o kas tektoniko žingsniu. Kaip ir nešlovingą „Green Night“ čia buvo visko ir visokių. Tiesa, taikiai ir lygiai iki 22 val. Paskutiniai alaus buteliai iš po DJ pulto buvo išdalinti ir diskoteka persikėlė į „Opium“.
Nemokama tapo mokama
Nemokama tapo mokama
Aišku, tokiu oru dar bent valandos kieme tikrai norėjosi. Geriausia šitos diskotekos dalis – garsas. Buvo daug ir neblogo. Gaila, vasaros terasos tokio ir šį sezoną neturės. Bet viltis rusena, kad bent „Vienuolyno kieme“ šį tą garsesnio galėsim turėti.
Viską sudėjus ir viską išgirdus komentaras tik vienas: kitąmet tikėkimės mažesnės muzikinės mišrainės ir mažiau mėginimo Pilies gatvėje sutalpinti kuo daugiau muzikantų. Gi ne pasaulio rekordo siekiam.
Bet visgi yra ir kuo pasidžiaugti. Turbūt šiemet būti DJ nebemadinga. Jei pernai kiekvienas baras ar tarpuvartė turėjo savo CD keitėją ar net tikrą DJ, tai šiemet daugiau girdėjosi gyvų grupių. Tiesa, su svetimom dainom, bet vis šis tas.
Laukiam kitų metų. Kol senamiestiečiai nesusimylės, gerų open air’ų ir toliau tik kartą metuose teturėsim.
---
Be žodžio meno, Mantas kiekvienos algos proga dar ir muzikos prilipdo, ir tai vadinasi „Algos diena“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS