Pirmąkart su „Tais Geresniais“ teko susidurt 2013-ų vasarą, kai jie ruošėsi renginiui „Juoda“, o man išklojo daug repo paslapčių ir taisyklių. Pažintis tęsiasi, ir smagu pagaliau rankose laikyti (meluoju, nes iš tiesų klausiau tik skaitmeninę versiją) jų albumą, kuris brendo jau tada, kai sėdėjom „Vasaros terasoje“.
Toli gražu ne visada galėčiau tapatintis su repo tekstuose liečiamomis temomis, ypač tai akivaizdu klausant lietuviškų rhyme’ų – gal tik Kudirkos poeziją išskirčiau kaip tikrai kažką tokio. „Tie Geresni“ tuo tarpu mane labiausiai džiugina muzikine savo puse ir su ja bei tarpusavyje sklandžiai derančiais reperių flow – kai imu atidžiau nagrinėti, ką gi sako LT, Boostas ar Karpiz, lyg ir nebe taip įdomu, bet šypsausi.
Bet va, išjungiu už teksto interpretaciją atsakingą smegenų vingį, klausau to, ką suklijavo Rewritable, Justicious ar kiti prie minialbumo prisidėję prodiuseriai, dar apskrečino Swix, ir nykštys kyla viršun. Apskirtai tikiu, kad nors Lietuvoje turime tik vienokią ar kitokią hiphopo kultūros interpretaciją, manau, kad „Tie Geresni“ savo darbą – tiksliau, pasirinktą kelią – dirba teisingai ir galbūt net teisingiausiai iš visų, tai darančių šiandien. Turim semplerį, ką čia daugiau kalbėti:
Albumas, beje, perkamas CD formatu ir dėl originalaus leidybinio sprendimo tikrai vertas turėti kolekcijoje, net jei namuose nebėra grotuvo (na, mano atveju). Paprasčiausias būdas įsigyti vilniečiams – užsukti į
„Vinylshop“. Arba parašyti
tiesiai reperiams.
P.P.S. O čia ir posto pradžioje minėtas
juodas posėdis su „Tais Geresniais“. Jį publikavus skaitytojos juokėsi, kad labai nuredagavau LT ir Karpio šnektą, nuo tada į lietuvių kalbos taisykles bloge žiūriu atlaidžiau.