„Love In Slow Motion“ svečias Ron Morelli atsako
Savaitgaliais Vilnius virsta neapibrėžtu dariniu – gali įvykti arba labai nuotaikingų dalykų, arba taip ir praleisi naktį sukdamas ratus tarp pusiau veikiančių taškų. Dėl to gal net saugiau kviesti į šokius darbo dienomis, kai niekas neišvažiavęs į jokį festivalį, o pusvalandis papildomo miego kitą rytą direktoriaus labai neįsiutins. Juk vasara.
Žodžiu, ketvirtadienį einam į „Vienuolyno kiemą“. Į svečius pas „Love In Slow Motion“ bei jų draugus atvyksta iškart du užsieninių pasų turėtojai – Samo DJ iš Stokholmo bei niujorkietis Ron Morelli. Pastarasis, šiemet itin aktyvios leidyklos „L.I.E.S“ kuratorius bei po „Two Dogs In A House“ vardu ar solo kuriantis prodiuseris, ką veikti turi įvairiose naktinio gyvenimo plotmėse, o ir nuomonę apie kai kuriuos dalykus turi gana konkrečią.
Jungiam šiemet vasarį „Beats In Space“ pasirodžiusį buvusio panko Ron miksą ir trumpai pažindinamės. Ilgai ir lėtai pažintį pratęsti bus galima, primenu, ketvirtadienį, kartu su Samo DJ, Synthsoulsizer, Martin Virgin ir St. Stereo. Ir su vienu kitu šotu.
Ką apie tavo karjerą jos pradžioje manė tėvai? Ir ką mano dabar?
Norint vadinti užsiėmimą karjera turbūt reikėtų sugebėti iš to susimokėti nuomą. Šiuo metu to apie save nepasakyčiau.
Geriausias tavo pasirodymas.
Įsimintinų yra buvę Detroito vakarėliuose „Macho City“ – ten žmonės tikrai nusiteikę tūsintis, atmosfera puiki, be to, jie pažįsta muziką. Dar labai patiko praėjusius Naujuosius metus sutikti su savo draugeliu Andrew iš „Beautiful Swimmers“, grojom sandėly, kuriame tilpo 2000 visiškai nusirovusių stogus reiverių.
Dalykas, dėl kurio verta gyventi Niujorke.
Na, čia visada visko vyksta, taigi nuolat galima įsivelti į įvairias nelaimes, aiškintis santykius su įvairaus plauko pamišėliais ir taip toliau.
Blogiausia, kas nutinka gyvenant Niujorke.
Nuoma klaikiai brangi, ir šiaip valdo politika bei nekilnojamojo turto vystymas. Reikia nuolat už save kovoti, ir situacija visada pasirengusi pričiupti tave taip, kad nesugebėsi sudurti galo su galu. Dar varžo normos. Klubai irgi užknisa, žmonės susikaustę, nesupranta bajerių, ir taip toliau.
Tavo mėgstamiausia metro linija.
Stengiuosi metro vengti ir kaip įmanoma dažniau važinėti dviračiu.
Įrašas, iš panko tave atvertęs į reiverį.
Perėjimas buvo natūralus, tad vieno konkretaus gal ir neįvardinčiau. Bet tai buvo Hagos leidyklos „Bunker Records“ skambesys, kuriame tilpo ta pankiška „pasidaryk pats“ estetika, man be galo artima. Jų elektronikoje tilpo prieš įvaizdį kovojanti pankų estetika, jie darė tai, ką norėjo, ir tai be galo įkvėpė, ypač po to, kai pats pankų judėjimas ėmė pabosti. Vėliau pamėgau Detroito skambesį, kurio filosofija irgi buvo panaši.
Kada underground nustoja būti underground?
Manau, jei maža leidykla staiga parduoda pusę milijono įrašų, tai – nebe pogrindis, bet tai tikrai nėra blogai.
Kokie stereotipai apie DJ kultūrą tave juokina? Arba pykina?
Visa ta underground DJ kultūra man apskritai juokinga. Labai daug jos dalyvių užsiaugino begalinius ego vien dėl to, kad groja kitų žmonių įrašus viešumoje. Tai tikrai ne vaistų nuo vėžio išradimas, ar ne, todėl atsipalaiduokit truputį.
Gal galėtum paaiškinti, kodėl klube ar vakarėlyje apskritai reikia didžėjaus ar gyvo elektronikos atlikėjo?
Na, kad toks jau naktinio klubo tikslas, ar ne? Ten turi skambėti muzika, ką ir bepridursi.
Kokia DJ kultūros ateitis?
Manau, viskas suksis aplink tą pačią ašį. Nesu tikras dėl progreso ar regreso.
Kuri nakties dalis klube sunkiausia?
Savo muzika sudominti publiką, kuriai galbūt tavo muzika nelabai įdomi.
O kuri – smagiausia?
Kai žmonės atsipalaiduoja, nusirauna stogus ir kala šotus!
Tūso pabaigos TOP3.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS