Džiazas pas mamą, vestuvės pas Balkanus
Būna taip – atrodo, dalykas visumet pašonėje, bet niekaip nesusipažįsti artimiau. „Vilnius Mama Jazz“ štai ką tik įvyko jau 12-ą kartą, o aš jame iki šiol nebuvau buvusi. Apskritai su džiazu artimo santykio nepalaikau, nors nesakau, kad nenorėčiau. Ypač po tokių užtikrintai įkvėpusių atradimų.
Rusų dramos teatre vyksta ir „Vilnius Jazz“. Šiame, daug senesniame festivalyje, yra tekę ne kartą lankytis, bet, matyt, įžangoje išdėstytos priežastys neleis man palyginti šių – ar konkurencinių, nežinau – renginių. Tiksliau, atrasti jų skirtumų. Patinka abu. Publika irgi pasirodė panaši.
„Vilnius Mama Jazz“ vyko keturis vakarus, iš jų du – jau minėtame Rusų dramos teatre, šeštadienį – tik „Tamstoje“, sekmadienį – sausakimšuose Kongresų rūmuose. Man artimiausias pasirodė penktadienio vakaro renginys. Du labai skirtingi ir geografiškai, ir emociškai, ir stilistiškai, ir net kiekybiškai koncertai. Norvegai ir amerikiečiai. Pūga ir saulė. Tiesa, gal būčiau pirma į sceną leidusi saulėtuosus, nes norvegiškos žiemos įspūdžius Bruklino tūsas kiek aptirpdė.
Trimitininkas Arve Henriksen į trio pavadino elektronikos specialistą Jan Bang ir gitaristą, fantastinio ansamblio „Jaga Jazzist“ narį Stian Westerhus. Komplektas puikus. Užsimerkus smičiaus draskomą gitarą buvo lengva supainioti su ūkanotu trimitu, o tuomet ir su jo savininko balsu. Ar net su vilku kažkur Norvegijos šaurėje. Šamaniškais loopais apipintas ambient’as čia pirmavo prieš tradicinę džiazo sampratą, tad nenuostabu, kad buvo išėjusių į foje klausytojų.
Su „Snarky Puppy“ niekam jokių suvokimo problemų tuo tarpu neturėjo kilti. Jau devyneri metai kurianti grupė yra ir gausi (Vilniuje pasirodė 7-iese, bet būna ir 10-ies narių), ir labai produktyvi. Ir energinga. Pasirodymas „Mama Jazz Festival“ jiems buvo 183-as nuo vasario mėnesio – iki turo pabaigos ir grįžimo namo buvo likęs lygiai vienas koncertas. O kelyje jie įrašė du ar tris albumus!
Nuovargio nesijautė nei kruopelės, ir kaip gi jį jausi, jei scenoje klezmerį keitė samba, o būgnininkas ir perkusininkas vis kovojo įsivaizduojamame ringe. Žiauriai pozityvu ir taip sava, kad muzikantuose galėjai įžvelgti savo draugų ir pažįstamų bruožų. Taip teigiama, kad norėjosi apsikabinti kaimynus ir sakyti – ehei, seniuk, gyvenimas – tai džiazas, sorry, jei kas buvo ne taip“.
Beje, vakar sužinojau, kad nuo šiol „Vilnius Mama Jazz“ žada grįžti kiekvieno mėnesio 13-ą dieną. Tokie susiėjimai taps įžanga į 13-ąjį festivalį, kuris vyks po metų. Daugiau žinių, matyt, reikės ieškoti internete ir spaudoje.
Po tokių intensyvių keturių valandų pasirinkimas penktadienio nakčiai man beliko vienas – „Balkanaktis“. Aišku, galėjau eiti ir į „Tamstą“, kur į sceną jamsession’ui galiausiai sulipo ir norvegai, ir amerikiečiai, bet... „Baltic Balkan“ buvo labai jau svetingi.
Iš esmės pasijaučiau lyg vestuvėse. „Artistų“ erdvės šeimos šventėms labai tinkamos, pažįstamų – į valias (ir diskotekinių, ir su kaklaraiščiais – čia visi lygūs), balkaniškus remiksus lydėjo čierkos, lašiniai ir agurkai. Robert Soko, Balkan Beat krikštatėvis, pradėjo – kaip svečiui – anksti ir per porą valandų sugrojo turbūt visus žymiausius žanro šlagerius. „Gas, gas, gas gas gas gas“, „Civilizacija“ ir net, pasirodo, ne visai šio regiono atstovus „Kino“ galima į dūdų orkestrą įvilkti. Lazdos, ūsai, šuniukas aukso rėmuose – viską „Baltic Balkan“ daro užtikrintai. Dabar vėl metus būsiu dėl jų rami.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS