„DJ Culture“ belaukiant: Didžėjai apie didžėjus
Žinokit, man tai žiauriai patinka didžėjai. Nes jie nuoširdūs, ištvermingi, laimingi (ypač grodami penkioliktą paskutinį gabalą), turi daug geros muzikos ir visuomet mielai ja dalinasi. Kalbu apie tuos geruosius. Ir jau seniai žinau, kad tas gerumas nepriklauso nei nuo gimtosios šalies, nei nuo klubų, kuriuose tas didžėjus yra grojęs, nei, juo labiau, nuo išleistų kūrinių kiekio. Kaip laikraščio „Opiumas liaudžiai“ lapkričio numeryje sakė Vidis, didžėjus yra vakarėlis.
Gerų didžėjų serija šeštadienį, lapkričio 3-ąją, ne be to paties Vidžio iniciatyvos pradedama klube „Opium“. „Beats in Space“ šefą Tim Sweeney pasitiks ir jo mylėtojai Manfredas, Ryklys, Quazar, Synthsoulsizer... Pastarųjų jausmai raštu – jau minėtame laikraštyje. O žemiau – ne interviu su Tim Sweeney, kaip galbūt buvo galima tikėtis, o man asmeniškai puikių pulto artistų atsakymai į klausimus apie tai, kas, po galais, yra tas didžėjus. Beje, kažkada tą klausimą jau kėlėm „Pravdoje“...
Kas yra geras didžėjus?
Split Pulse (SP): Sunkoka apibūdinti, haha. Žiūrint į pagrindinį kriterijų, pvz., publiką, tai geras man būtų tas, kuris greitai pagauna kontaktą su ja, nebijo eksperimentuoti. Tas, kuriam nereikia pasiruošimo renginiui, tiesiog susimeta krūvą jam patinkančių kūrinių ar plokštelių ir turi gerus miksavimo įgūdžius.
Mantas T. (MT): Selekcija, technika, nenuspėjamumas.
Vidis (V): Kiekvienam vis kitas ir dėl skirtingų priežasčių.
Kas yra blogas didžėjus?
SP: Tas, kuris nemoka miksuot. Nemanau, kad kažkaip apibūdinsiu, bet manau, kad žmonės to gal ir nesupranta. Visgi klausa jau toks dalykas, jie jaučia, kad k-kažkas ne taip.
MT: Prasta selekcija, prasta technika, nuspėjamumas.
V; Blogas didžėjus groja „raudonais“. Labai blogas didžėjus groja „raudonais“ jau ištuštėjusiai salei. O pats blogiausias didžėjus groja „raudonais“ dar tuščiai salei.
Kodėl dalis žmonijos mano, kad du gabalus suvesti gali išties bet kas?
SP: Todėl, kad iš tikrųjų gali. Tam reikia tik laiko, beatmatchingas nėra stebuklas, tiesiog išmoksti apskaičiuoti savo jėgas, kiek stipriai turi pasukti patefono platerį ar CDJ jogą, jei vienas gabalas skuba ar atsilieka. Miksavimas, žinoma, jau kitas reikalas, manau, jog svarbiausia yra selekcija, bet jodinėti irgi reikėtų ne per daugiausiai.
MT: As manau, kad didžioji dalis žmonijos iš viso nežino, kas ten kitoj pusėj pulto dedasi ir „su kuo tai valgoma“. Pavzydžiui, jau įpratau prie sprogmenų patikrinimų oro uostuose.. Nors Vokietijoje jau žino, rėkia ant viso patikros punkto: „Turim DJ. Tikrinam, ar turi sprogmenų?“. Gal reikia pasinaudoti kolegos patarimu ir pasivadinti DJ Hangranate...
Norušis (N): Du gabalus suvesti išties gali bet kas, o, atsakant į pirmuosius klausimus, skirtumas tarp gero ir blogo didžėjaus yra blogojo įsitikinimas, kad tuos gabalus privalu suvesti.
V: Nes dalis žmonijos tiesiog yra grybai miško žalio. Nemažai kas galvoja, kad jie bet kurioje srityje pavarytų, jei tik jiems kažkas suteiktų šansą. Prie stalo ar prie baro su draugais ir su alaus bokalu visada daug genialių sportininkų, aktorių, muzikantų...
Ar didžėjai verti užimti roko žvaigždžių vietas?
SP: Kodėl gi ne. Nežinau, ar verti, bet, kaip matau, tai jau vyksta pasaulyje.
MT: Labai blogas trendas su „Swedish House Mafia“ fenomenu priešakyje, rodantis muzikos debilėjimą. Kaip bebūtų keista, dabar paraleliai eina ir priešingas „everyone is a DJ“ trendas (kitaip „iTunes DJ“). Bet šitas trendas visai cool per firmos balius ar vestuves...
N: Kas nors tas vietas turėjo užimti, bet man atrodo, roko žvaigždėms tolokoka iki didžėjų pagal daugelį kriterijų.
V: Jeigu nori, tai taip. Bet mano manymu tai – nesąmonė. Nes šokių muzika ir klubų kultūra susiformavo didele dalimi kaip atsakas ir opozicija tuo metu pop muzikoje dominavusiai baltos odos, „tikro vyro“, labiau į ego kultą nei į bendruomeninę patirtį orientuotai roko kultūrai.
Aiškumo dėlei reiktu pridurti, kad neturiu nieko prieš kai kurių žmonių norą uždirbti daug pinigų, net jei dėl to reikia virsti „roko žvaigžde“, tiesiog tai ne man ir ne mano.
Didžėjus - tai talentas, amatas, menas ar dar kažkas?
SP: Viskas viename, nors velniai žino, kiek čia meno.
MT: Priklauso nuo požiūrio. Gerbiu amatininkus, kurie sugeba derinti darbą su savirealizacija. DJ setas per daug trumpalaikis reiškinys, kad tai būtų galima laikyti menu.
N: Kultūros aušroje tai buvo menas, kuriam reikėjo ne vien talento, šiais laikais tai yra labai populiarus, bet kuriam socialiniam sluoksniui lengvai prieinamas, beveik jokių išlaidų nebereikalaujantis hobis, kurį dauguma laiko savo pagrindiniu amatu, nors paslapčia jau septinti metai dirba kokiam banke finansų analitikais. Kitaip tariant, norint tapti populiariu didžėjumi 2013 m., reikia visiškai kitokio savybių rinkinio, nei 1983 ar 1993 m.
V: Visa tai kartu sudėjus, plius nenumaldomas noras pasidalinti su visais tuo „žiauriai geru gabalu“, plius sveikatai labai žalingas įprotis „dar truputį pabūti“ su draugeliais ir vakarėlio dalyviais, plius nenoras arba negalia subręsti ir tapti „normaliu“ miestelėnu.
Jūsų mėgstamiausi didžėjai.
SP: Gaila, bet tokio nebeturiu, tiksliau, jų yra nemažai. Susimąsčiau net... Reikės gal išsirinkti kokį.
MT: Andrew Weatherall. Tim Sweeney dar par jaunas, nors neslėpsiu, kad esu ištikimas jo podcasto sekėjas.
N: Neturiu tokio, patiko beveik visi, su.kuriais teko groti.
V: Nei robotas, nei žmogus su Andrew Weatherall galva (šukuosena ir ūsais), DJ Hell kūnu (sudėjimu ir apsirengimo stiliumi), Gerd Jansono smegenimis (muzikinėmis žiniomis ir vizija), Alex Barck širdimi (beribe meile gerai visų stilių ir laikų muzikai su „siela“) bei Dixono pirštais (miksavimo įgūdžiais). Vienu žodžiu, DJ Frankenšteinas man yra geriausias.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS