„Editors“ ir tikrasis „Lofto“ veidas
Kol aš po koncerto „Lofte“ grįžau namo, pamiegojau ir nusigavau iki balto lapo, visi svarbiausieji apie „Editors“ jau buvo parašę. Nieko nuostabaus – britų grupė žinoma jau dešimtmetį ir užsitarnavusi savo vietą ne viename tope ar sąraše, tinkama epitetams ir pagyrimams.
Nesu didelė „Editors“ ar kitų panašių projektų sekėja, bet net ir man žinomus poetiškai didžius hitus jie „Lofte“ sugrojo, ir naują albumą pristatė, o gerbėjų minia, pradėjusi lietuviškai santūriai, po beveik poros valandų jau buvo visai rokeriškai audringa. Viskas tvarkoje. Nenustebino, nepritrenkė, bet man asmeniškai to ir nereikėjo.
Malonu buvo išvysti daug industrijos žmonių – esamų ar jau buvusių atlikėjų, vadybininkų, prodiuserių, didžėjų (taip, ir jie klauso normalios muzikos kartais), jau minėtų žurnalistų, atstovaujančių tiems didiesiems žiniasklaidos vienetams, kurie randa vietos autorinėms mintims apie muziką. Tai buvo renginys, aktualus ir savo gyvenimo gitarą jau ant vinies pakabinusiems, ir dar visai pūkuotiems.
Man atrodo, kad būtent tokie koncertai „Lofte“ atrodo ir skamba geriausiai – stiprių, bet neperspaustų, aktualių, bet nenusenusių kolektyvų ar artistų. Puiku, kai tokios established grupės, kaip „Editors“, įtraukia Vilnių į savo turų žemėlapius. Kai nereikia trenktis į skardinę areną, kuri taip ir neužsipildo. Ar į kitą šalį. Kai susirenka tas tūkstantis, kuris ir yra optimalus vietai (ne taip užtikrintai žmones renkantiems, labiau underground projektams juk yra ir mažesnių erdvių, nors ir nedaug). Kai koncertas prasideda padoriai anksti, beveik iškart po darbų ir pasibaigia dar nenusižiovavus iki nukritimo. Tai, mano manymu, tikrasis „Lofto“ veidas, kurį reikėtų puoselėti, ir, atrodo, patiems loftininkams jis labai patinka. Ir tinka.
Buvo tiesiog geras vakaras. O plačiau apie patį koncertą jau gana smulkiai papasakojo ir atikėjus pakalbino Karolis Vyšniauskas ir Ramūnas Zilnys.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS