XXI a. reivo alchemija: Схема
Praėjusį šeštadienį Kijevo kino studijoje sutikau penkis tautiečius, dar apie devynių egzistavimą tame pačiame areale man pasufleravo feisbukas, o mes buvome trise. Vadinasi, bent septyniolika, o gal ir daugiau, lietuvių, sukorė didesnį ar mažesnį atstumą tam, kad patektų į „Схема“ sistemą. „Схема“ – tai toks dalykas, rašomas primygtinai kirilica, kuris per trejetą metų naktinį Ukrainos sostinės gyvenimą sujaukė (nesumeluosiu teigdama, jog iš naujo išrado) taip smagiai, kad pateko į tų prieš tradicinius reiverių migracijos dėsnius traukiančių, kitaip tariant, Berlyno ir Londono jau prisilesusių, paukščių akiračius.
Lietuviai lietuviais, bet jau turiu naują pažįstamą iš Budapešto, o „Схема“ feisbuko sienoje mirga išpažintys iš Maskvos ir kitų, mažesnių ir tolimesnių, miestų.
Prieš trejetą metų „Схема“ radosi iš vakuumo, užklupusio Kijevą po Euromaidano. Pinigų ir galimybių buvo mažai, noras užsimiršti, išsireikšti, susirasti bendraminčių ir paskęsti jų jūroje – didelis. Tai – į XX a. istoriją įėjusių muzikinių judėjimų, virtusių žanrais, formulė. Įvairias DJ kultūros spalvas išbandęs vietinis nakties veikėjas Slava Lepsheev, šiandien – esminis „Схема“ žmogus, remiamas stiprios komandos, išsibarsčiusios ir už Ukrainos ribų, į pirmąjį judėjimo vakarėlį visus pažįstamus kvietė asmeniškai. Atėjo apie šimtą. Kijevo mastais tai – nedaug, juk kalbame apie penkiamilijoninį miestą. Bet šiandien jų ateina penkiolika kartų daugiau. Atvažiuoja, atskrenda!
„Схема“ jau apkeliavo ne vieną industrinę Kijevo lokaciją, balandžio antrąją ji įvyko kino studijos paviljone. Televizijos ir kino projektai čia kuriami ir šiandien, nors, žinoma, šlovingiausios visą rajoną užimančių statinių dienos – jau praeityje. Vietos čia tiek, kad tilptų ir visi penki tūkstančiai šokėjų, bet pusantro – užtektinai. Dalis jų būriuojasi prie įėjimo į teritoriją dar gerokai iki vienuoliktos, o rūstūs apsaugos darbuotojai esminę informaciją dudena visiems iš karto. „Kas iki šešiolikos – tie apsisuka ir eina namo, su išankstiniais bilietais – į vieną eilę, visi kiti – į antrą, peilius ir gėrimus paliekam“. Taip, šešiolikos – organizatoriai labai taikliai jau ūgtelėjusiuose nepilnamečiuose įžvelgia būsimus lojalius ir jau labiau pasiturinčius lankytojus, tad šiandien nepyksta, kad jie tiesiog susimoka už bilietą ir visą vakarą nieko negeria.
Lesha Berezovskiy nuotrauka
Lesha Berezovskiy nuotrauka
Jie susimoka, ateina ir šoka. Ne tik sau, bet ir kitiems. Spėjau nuinstagraminti pirmąjį į šokių aikštelę (hm, stadioną) įbėgusį baltai apsirėdžiusį šokėją – prieškadryje liko jo selfis, įkaltas dar iki pirmo robojudesio.

Pirmasis @c_x_e_m_a šokėjas #cxema

A post shared by Daina Dubauskaitė (@dubauskaite) on

Fiksuoti save, dalintis savimi su kitais – labai svarbu. Nes tu esi gražus, pasiruošęs vakarėliui ir kaupęs energiją jam jau kokį mėnesį. Visi tai supranta ir niekas pirštais nebado. Gėrisi vieni kitais, kompanijomis, mainosi komplimentais – tiesiai išbertais ar nutylėtais. Nors nutylėjimų čia nedaug. „Схема“ lankytojas yra atviras, nieko neslepiantis ir iki skausmo simpatiškas. Nesiimsiu tyrinėti kelių, kuriais iki Kijevo jaunuolių atkeliavo 90-ųjų reivo mada, sutelpanti į greičio akinius, kuprinaites ir keistų kirpimų apdarus, bet ji čia vienvaldė ir neatrodo nei dirbtinė, nei atvežtinė. Kaip ir visa kita renginyje.
Viso kito, tiesa, nedaug. Stebėtinai, kaip vienkartiniam reivui tokio tūrio patalpoje, geras garsas, kino pasaulio priemonėmis iškelti stroboskopai ir niekam netrukdantys, viską spėjantys barai kažkur salės gilumoje. Iiiiilga scena, kurioje didžėjai ir gyvai grojantys iš esmės prasmenga ir nėra iškelti lyg dievai. Su finansine šalies ir scenos padėtimi neabejotinai susijęs faktas, kad 11-ai valandų sustyguotoje programoje – beveik vien vietiniai arba artimieji užsieniečiai, kaip Ernestas Sadau ar Inga Mauer. Vietiniai dar geriau žino, ko publikai reikia, tad daužyti pradeda iškart nuo vienuoliktos.
Lesha Berezovskiy nuotrauka
Lesha Berezovskiy nuotrauka
Europos Parlamentas ką tik nutarė, kad ukrainiečiams nebereikia vizų į ES. Visi į DT CAMP? / Lesha Berezovskiy nuotrauka
Europos Parlamentas ką tik nutarė, kad ukrainiečiams nebereikia vizų į ES. Visi į DT CAMP? / Lesha Berezovskiy nuotrauka
Ernestas, vėliau sakęs, kad grojo turbūt didžiausiai miniai savo karjeroje – bent per pastaruosius metus tai tikrai –, buvo bene lėčiausias ir giliausias. Pradėjęs nuo 90-aisiais atsidavusio lietuvių pareigūnų reportažo, žinoma, vėliau, po truputį užleisdamas vietą visiškai prisimerkti nedavusiai Ingai Mauer, kilstelėjo, bet, pastebėčiau, jo ir „Схема“ erdvė nebūtinai sutapo. Galbūt sutaptų su „Volodia“, dukterine „Схема“ serija, kurios logotipo autorius yra vardu Volodia ir puikiai išmano bendrą regiono istoriją bei gali išvardinti visus žodžius, sutampančius mūsų ir ukrainiečių kalbose. Sutapimas ar ne, bet jo graffiti tag’as yra LDK. Tai va, „Volodia“ būna ir gitarų, ir koncertų, ir lo-fi. Vakarėliai, sako, mažesni, „apie 600“. O, didingasai Kijeve.
Ką aš galiu pasakyti po viso to, lengvai pritrenkusio ir nė trupučio nenugasdinusio? Ir naktinis, ir dieninis Kijevas mane įsileido lyg seniai matytą kaimynę. Jaučiausi daug geriau ir žemiškiau, nei neseniai lankytame Minske. Jei sausai, tai tokie muzikiniai išvykimai man išlieka viena smagiausių, nors dažniausiai labai varginančia, atostogų forma. Jei drėgniau, tai, jei galėčiau, visus Kijevo kaštonus apklijuočiau Lietuvos ir Ukrainos vėliavų spalvų širdelėmis.
Viena stipruolių, grojusių jau visai prieš pat sekmadienio mišias - Nastya Muravyova / Lesha Berezovskiy nuotrauka
Viena stipruolių, grojusių jau visai prieš pat sekmadienio mišias - Nastya Muravyova / Lesha Berezovskiy nuotrauka
„Схема“ balandžio 14-ąją atvyksta į Vilnių. Iš renginio „Схема Backstage“ programos „Opium“ nujaučiu, kad virpesiai bus artimesni Vovai, nei kino studijai. Tai tikrai nėra blogas sprendimas. Beje, toks išvežtinis reikalas neseniai vyko Varšuvoje, planuojamas ir Budapešte. Kultūriniai mainai? Neabejotinai. O jei norite į Kijevą, tai planuokite birželiui.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS