Forest Swords: „Reiktų tiesiog labiau pasitikėti savimi ir priežastimis, kurios tave verčia kurti“
Jei „Dagger Paths“ man, nors ir maloniai, tiesiog praslydo pro ausis, tai „Engravings“, išleistas jau prieš metus, vis dar yra tas albumas, prie kurio norisi grįžti ir grįžti, lyg būtų įsigytas aną savaitę. Nebesu tikra, ar Matthew Barnes pseudonimą „Forest Swords“ reikia dėti į kabutes, ar ne – kūryboje jis vienas, scenoje – dviese. Ir tikrai nesu tikra, ar verta jo muziką vadinti elektronine, ar tiesiog Muzika. Ypač po patirto gyvo „Engravings“ atlikimo, kai jau nebesupranti, nei kas esi, nei kur tai tave nuneš. Tamsu, bet drauge džiaugsminga, absoliutu ir drauge smulkmeniška.
Neabejoju, kad atidiems festivalininkams Forest Swords ir anoniminio bosisto pasirodymas festivalyje „Satta“ taps vasaros, o gal ir metų akcentu. Tad rekomenduoju pasilikt lašą jėgų.
Iki šeštadienio Papėje muzikantai turės net tris koncertus iš eilės Liuksemburge, Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje, vėliau tempas aprims. Dar keletas suplanuoti iki spalio pabaigos. Vėliau, matyt, ateis laikas naujiems iššūkiams ir projektams ne tik su muzika. Kūrėją domina garso instaliacijos ir daug kitų dalykų, taip pat, spėju, nemažėja prašymų remiksams ar prodiusavimui. Prieš kurį laiką jį kamavo ausų ligos, bet, atrodo, viskas susitvarkė. Norėtųsi Forest Swords naujienas grotuve sukti dar ilgai.
Metas eiti prie įrašo esmės – pokalbio. Beje, prieš keletą dienų Matthew visą „Engravings“ sudėjo į „YouTube“ – geresnio fono trumpam (galėjau užduoti tik konkretų klausimų skaičių...) ir nebeieškojau.
Prieš porą mėnesių lankiausi „Sónar“ festivalyje Barselonoje ir iš pradžių buvo keistoka programoje išvysti Forest Swords pasirodymą, suplanuotą 16 valandą. Aišku, koncerto metu buvo jau ne keista, o tiesiog bežodiškai gera – manau, ir salės, kurioje jis vyko, atmosferos dėka. Visgi dažniausiai turbūt pasirodai naktį? Kada tinkamiausia klausytis tavo muzikos?
Daug kas priklauso nuo vietos ir laiko, tiesa. Pats jaudinausi prieš „Sónar“, nes laikas buvo tikrai ankstyvas, bet minia mus labai palaikė ir energijos kiekis salėje buvo neįtikėtinas. Niekada anksčiau nebuvau kažko tokio pajautęs. Bet, kaip ir sakei, dažniausiai grojame naktį, tamsoje, manau, tai daug tinkamiau mano skambesiui. Kitas paros metas man – įdomus iššūkis.
Į sceną pasikviesti bosistą – labai geras sprendimas. Jūsų dialogas varo ašaras, neperdedu. Ar galvojai kada apie daugiau muzikantų, gal net visą orkestrą scenoje? Gal tai būtų kitas logiškas Forest Swords projekto žingsnis?
Manau, ateityje pabandysiu dirbti su daugiau žmonių, bet daug paprasčiau viską paaiškinti vienam. Nenoriu būti atsakingas už visą grupę – patirčiau daug spaudimo, be to, keliauti taptų labai brangu.
Tikrai malonu, kad gyvas muzikos atlikimas iššaukia tokias stiprias publikos reakcijas. Su bosistu grojame jau senokai, tad išvystėm gilų muzikos pajautimą ir esam prie jos prisirišę. Tad neabejoju, kad šios energijos pajautimas gali būti tikrai intensyvus jausmas. Noriu, kad auditorija jaustųsi taip pat, kaip aš, kad emocijomis galėtume keistis. Mūsų turas po truputį eina į pabaigą, tad jausmai scenoje dabar kaip amerikietiškuose kalneliuose.
Ar kritika tave žeidžia? Jei skaitai albumų apžvalgas, kaip reaguoji į tai, kad ne visi žmonės supranta tavo muziką taip, kaip tu galbūt norėtum?
Ne, apžvalgų paprastai neskaitau. Ne nuo vakar kuriu muziką, anksčiau dirbau kaip grafikos dizaineris, tad esu išmokęs suprasti ir priimti kritiką. Visiems neįtiksi, o jei bandysi, tiesiog susinaikinsi. Taip jau yra – jei esi kūrėjas, nepavyks sukurti darbo, kuris patiks absoliučiai visiems. Nemažai daliai muzikantų prireikia daug laiko, kad tai suvoktų. Ego – trapus dalykas. Dažnai matau, kaip po pasirodymų atlikėjai tikrina „Twitter“, kad pamatytų, ar publikai patiko. Bet reiktų tiesiog labiau pasitikėti savimi ir priežastimis, kurios tave verčia kurti. Jei žmonės jaučia tai, ką darau, priimu tai kaip didelį bonusą.
Kaip pats minėjai, esi dizaineris, turi ir kitų pomėgių. O į elektroninės muzikos renginius, klubus paauglystėje vaikščiodavai? Koks tavo santykis su, sakykim, linksmesne šios muzikos puse?
Ne, su elektronine muzika susijęs klubinėjimas nebuvo mano paauglystės dalis. Jei eidavom su draugais vakarot, rinkdavomės roko arba hiphopo klubus. Man ten daug labiau patikdavo. Būdamas 20-metis nelabai turėjau kantrybės stebėti tris valandas man nepažįstamas dainas suvedinėjantį didžėjų. Dabar jau suprantu šios kultūros esmę ir klubuose gimstančią energiją vertinu labiau. Bet, nors į reivus ir nevaikščiojau, elektroninės ir pop muzikos visuomet klausydavau. Nuo Aphex Twin iki Alice Deejay.
Suprantu, kad gamtos didybė tave įkvepia, jei net „Engravings“ garso suvedimą darei sėdėdamas ant kalno. Ar techniškai tai buvo sudėtinga? Taip pat – ar studijoje naudoji lauko įrašus, ar gamta tiesiog duoda idėjinio peno kompozicijoms?
Sudėtinga buvo iš esmės dėl to, kad turėjau ribotą kiekį darbo valandų, kol išsikraus laptopo baterija. Kiekvienąkart atlikdamas rimtesnį veiksmą stebėdavau, kaip ji senka. Streso buvo, bet taip iš tiesų net laisviau, nes neužsisėdėdavau valandų valandas prie vieno kūrinio. Ypač daug laiko skyriau kompozicijų rašymui ir dėliojimui, tad buvo smagu bent jau suvedinėjant rezultatą šiek tiek papankuoti.
Lauko įrašų mano muzikoje yra, bet jie gilokai paslėpti – taip, kad nesitikėtum išgirsti. Man patinka, kad jie ten kažkur. O įrašams naudoju tiesiog savo „iPhone“.
Esi minėjęs, kad norėtum kurti muziką filmams. Kokiems?
Jei atvirai, norėčiau išbandyti viską. Kurdamas muziką mąstau vizualiai, manau, mano idėjos tiktų dokumentikai ar dramoms. Bet čia jau teks palūkėti ir pamatyti, kas nutiks ar kas panorės su manimi dirbti.
Taip pat norėčiau dirbti su videožaidimais. Visai neseniai įrašiau garso takelį žaidimo treilerį. Įdomu kalbėtis su draugais geimeriais, kurie pasakoja, kaip stipriai juos veikia žaidime skambanti muzika. Pasirodo, tai tikrai svarbi žaidimo patirties dalis – aš, kaip ne geimeris, to iki šiol nesupratau. Žodžiu, įdomu, ką nauja nuveiksiu ateityje.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS