Alessandro Adriani: „Visiems rekomenduoju studijoje praleisti laiko su draugais, įrašyti ką nors kartu – nebūtinai tam, kad išleistumėt, tiesiog patirties pasidalinimui“
Geriausiai už italą, Romą sėkmingai iškeitusį į Berlyną, Alessandro Adriani kalba jo darbai. Man įdomiausias jų – ne konkretus didžėjaus ir prodiuserio kūrinys, o „Mannequin Records“, „šaltas bangas skleidžianti nuo 2008-ų“, kaip rašo „Discogs“. Beje, leidyklos, viena ranka kasančios keleto dešimtmečių senumo industrial synth auksą, kita – padedančios kilti grėsmingai įdomiems naujokams, pavadinimas kilo nuo tikro manekeno, stovėjusio Alessandro mamos siuvykloje.
Bet iš esmės fun fact’ų šiam projektui pristatyti nereikia. Įdomu, kad Alessandro Adriani vardas šmėžuoja ir mano mėgstamoje olandų „Bordello A Parigi“, na, o pati italą pažinau „Digital Tsunami“ dalininko Ernesto Sadau dėka. Vedina jo rekomendacijų įsigijau „Bourbonese Qualk“ albumą, o visa kita, kaip interviu sako pats DT podcastą (beje, ir „Secret Thirteen“ miksą“) įrašęs pašnekovas, jau istorija. Penktadienį, tryliktą istorija bus pratęsta Kaune, „Largo“, kur Alessandro gros su Ernestu Sadau, Roman Sputnik ir Mario Moretti. Oi, kiek daug klausimų aš jam dar turiu.
Manau, „Mannequin Records“ – vertinga leidykla dėl daugelio priežasčių. Viena jų – balansas tarp seno ir naujo. Kaip tau kilo idėja vienoje kompanijoje ir perleidinėti senus įrašus, ir ieškoti naujų talentų?
Ačiū, kad taip pasakei – ne vienas anksčiau mane kalbinęs žurnalistas „Mannequin“ įvardino būtent kaip reissues label. Tai klaidingas įsitikinimas. Nuo pat pradžių pagrindinimas mano tikslas buvo dviguba, paraleli platforma, skirta pristatyti seniai pamirštus ar niekada neišleistus perlus, keliauti nuo pat šio periodo pradžios 8-ojo dešimtmečio pabaigos iki šiandien.
Pakalbėkim apie britų grupę „Bourbonese Qualk“ – nė nežinojau apie jų egzistavimą, kol neišleidai albumo praėjusiais metais, ir, tiesą sakant, tai buvo geriausias mano pernai nusipirktas albumas. Nepraleidau ir singlo su Ancient Methods remiksu kūriniui „Lies“ – beje, kieno idėja buvo šis remiksas?
Man tai vienas geriausių „Mannequin“ perleistų dalykų, kiekvienas kūrinys – išskirtinis. Didžiuojuosi tuo, kad su mumis dirba vienas grupės įkūrėjų Simon Crab. Jau netrukus išleisime visus 9-ajame dešimtmetyje įrašytus „Bourbonese Qualk“ albumus – šiemet „Laughing Afternoon“ ir „Hope“, kitąmet – „The Spike“, „Preparing for Power“ ir „Bourbonese Qualk“.
Ancient Methods rework’as – atsitiktinumas. Berlyne klausiau jo DJ seto, kuriame išgirdau labai ilgą „Lies“ versiją. Po to priėjau paklausti, kas tai, nes nebuvau jos girdėjęs. O, siurprize – Michael, pasirodo, yra didelis „Bourbonese Qualk“ gerbėjas ir pats pasidarė tą editą. Paklausiau, ar nenorėtų jo išleisti, nes kaip tik ruošėmės pristatyti „Bourbonese Qualk“ katalogą. Jis sutiko, Simon Crab ši versija labai patiko, supažindinau juos. Ką gali žinoti, gal dienos šviesą išvys ir daugiau medžiagos? O gal ir ne.
Ar perleidinėti seną muziką – teisiškai sudėtingas iššūkis? Ar daug projektų tenka tiesiog nebaigti?
Darbo tikrai daug. Dažniausiai nėra aišku, kam priklauso autorinės teisės, ir kartas tie, kurie tvirtina jas turintys, meluoja. Siūlau visuomet ieškoti senų kontraktų ar masterių, kad būtum 100% tikras, jog tau sako tiesą. Visgi mūsų atveju taip nutiko gal tik porą kartų iš šimto.
Nemažai žmonių, prieš keletą dešimtmečių kūrusių minimal synth ir industrial muziką, su šia scena nebeturi nieko bendra, tad juos surasti tikrai sunku. Bent jau buvo prieš 10 metų, kai pradėjome – dabar, ačiū socialiniams tinklams ir padidėjusiam susidomėjimui šia muzika, viskas paprasčiau.
Neabejoju, kad esi patyręs ne vieną neįtikėtiną tokių paieškų istoriją.
Tikrai daug, bet man labiausiai patinka apie Turino industrial synth grupę „Musumeci“. Labai ilgai ieškojau galų, apklausiau kiekvieną Turino scenos atstovą, nes tuo metu leidome tokius atlikėjus, kaip „Carmody“, „Monuments“, „Chromagain“, „Politburo“ įkūrėjas Tommy De Chirico, bet niekas niekuo negalėjo padėti. Atrodė, kad „Musumeci“ buvo kažkokie vaiduokliai. Bet jų kūrinys „Harry Batasuna“ buvo toks killeris, kad nusprendžiau įtraukti jį į mūsų kompiliaciją „Danza Meccanica Vol. 2“. Na, ir ką – po mėnesio man parašė vienas grupės įkūrėjų Mauro Massaglia, labai mielas ir muziką mylintis žmogus, kuriam labai patiko mūsų projektas. Paklausiau, gal turi dar neišleistos medžiagos, ir, pasirodo, jie turėjo visa juostą „Der Zeltweg“ su tonomis negirdėtos industrial/synth muzikos. Gal penkis katalogo įrašus išleidome iš to. Visa kita – istorija.
Tavo muzikiniai interesai laikmečio prasme gana aiškūs, matyt, tai susiję su meile sintezatoriams? Ar esi keliavęs laiku plačiau, kas dar tave domina?
Ir tiesa, ir ne. Mano kasdienybėje sintezatoriams vietos ne tiek ir daug. Namuose klausau daug gitarų – ir kalbant apie leidyklą, ir apie skonį esu dvilypė siela. Tarp mano mėgstamiausių grupių – „Spacemen 3“, „Slovdive“, „Ride“ ir „Godspeed You! Black Emperor!“. Negaliu nepaminėti ir „Stooges“, „Calexico“,Scott Walker, Piero Umiliani. Klausau daug itališkų garso takelių ir, turbūt nepatikėsi, bet esu žiaurus „Black Sabbath“ gerbėjas!
Vinilai, kasetės, YouTube, Spotify, Bandcamp, Soundcloud – „Mannequin“ veikia įvairiose platformose. Kokia tavo filosofija – svarbiau, kad kuo daugiau žmonių muziką išgirstų, ar kad būtų kuo daugiau galimybių iš jos užsidirbti?
Esu dirbęs didelėse skaitmeninės distribucijos kompanijose „The Orchard“ ir „Believe Digital“, tad mane visuomet domino naujieji (nors dabar jau galima sakyti „senieji“) formatai. Gerai suprantame tai, kad ne visi mūsų gerbėjai gali sau leisti pirkti plokšteles, ir tikrai norime, kad muzika būtų prieinama visiems. Iš skaitmeninio pyrago didelio gabalo neatkąsi, pardavimai šioje sferoje vis dar lėti ir žemi. Galima būtų vėl padiskutuoti apie Spotify, bet kol kas tikrų alternatyvų jam nėra, tad reikia dirbti su tuo, kas prieinama. Tikiuosi, nauji, geriau monetizuojami produktai jau pakeliui.
Kaip manai, kokius šiandienos atlikėjus bus verta perleisti 2036-aisiais?
Įdomus ir labai sunkus klausimas. Daug kartų esu mąstęs apie tai, kaip gi atrodytų muzikos rinka, jei žmonės vis dar pirktų albumus. Manau, gyvename burbule, ir nesu tikras, kiek metų jis dar atlaikys. Na, bet man patinkantys ir, manau, verti būti klausomi po 20-ies metų, yra Beau Wanzer, NGLY, Maoupa Mazzocchetti, Phantom Love, Shawn O'Sullivan, An-i.
Prieš imdamas pasirašinėti savo muziką kaip Alessandro Adriani turėjai slapyvardžių. Kodėl – ar nesijautei užtikrintas tuo, ką darai, netgi su projektu „Newclear Waves“?
Matyt. Niekada nelaikiau savęs didžėjumi ar muzikantu. Veikiu spontaniškai, jei kažkam tai patinka, smagu, jei ne, tai didelės įtakos man neturės, vis tiek darysiu tai, kam būsiu tuo metu nusiteikęs.
Tavo skambesys lyg ir tapo labiau šokinis. Kaip tai nutiko?
Na, jei atvirai, ir „Newclear Waves“ buvo šokinių elementų. Apskritai turbūt tiesiog bręstu, 40-metis ne už kalnų, uhuhu... Geriau suvokiu tai, ką darau ir kas esu, kur noriu būti. Mokytis niekuomet juk nesustoji – visiems rekomenduoju studijoje praleisti laiko su draugais, įrašyti ką nors kartu – nebūtinai tam, kad išleistumėt, tiesiog patirties pasidalinimui.
Kokias keliones konstruoji savo DJ setuose? Kurie kolegos tau atrodo išskirtiniai dėl savo technikos ir kūrinių parinkimo?
Retokai ruošiuosi setams – gal net niekada nėra tekę. Noriu išlaikyti tam tikrą įtampą, tai darau žemo boso linijomis ir EBM kūriniais, kartais garą nuleidžiu smagesniais synth wave kūriniais, tuomet grįžtu į industrinį pragarą ir ritualinius pareiškimus.
Galėčiau pavardinti tokių scenos klasikų, kuriuos visi žino ir gerbia – Mick Wills, Traxx ar Intergalactic Gary, bet nevardinsiu. Juk yra labai daug naujų talentingų vardų, tad čia vieta jiems.
Pirmiausia patikrinkite JASSS, „Mannequin Records“ rezidentę iš Ispanijos – ji įrašė „Digital Tsunami“ podcastą. Tada Jules Peter iš „Unknown Precept“, Frankfurte gyvenantį ir kasečių leidyklą turintį italų prodiuserį Antonio Barbetta arba Raw Ambassador, ką tik „Sign Bit Zero“ leidyklą įkūrusį Kilian Krings iš Leipcigo, „Highrise“ kolektyvą Glazge ir Alexander Aelov iš Bordo, ten rengiantį „Forteresse“ seriją.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS